Kairiųjų vadovas pratrūko uginga kritika, kurios liepsnas šįkart nukreipė ne į valdžią, o į įvairius politinius avantiūristus, kurie savo rinkimų kampaniją esą grindžia rinkėjams žadamais aukso kalnais.
Politikas išsišaipė iš tų pažadukų siauraprotystės, kuri jam kelianti tik juoką. A. Butkevičius paskelbė, kad jis pats ir jo partija lengvai galėtų pažadėti net ne tūkstančio litų, bet ir tiek eurų siekiančius minimalius atlyginimus, kurie esą būtų įvesti tuojau pat po rinkimų.
Tačiau to partija, kol kas esanti opozicijoje, nedarysianti. Kodėl? Todėl, kad ji – ne populistinė, o rimta, solidi ir blaivi politinė jėga.
O kokius „populistus” taip skaudžiai išplakė socialdemokratų lyderis? Iš užuominų apie tų avantiūristų žadamus „tūkstantinius atlyginimus”, horizonte iškart iškyla pažįstama Darbo partijos vado V. Uspaskicho figūra. Juk būtent šis ponas pirmauja virtualių aukso kalnų pylimo varžybose.
Viena keistenybė – tas pats A.Butkevičius rinkimų sėkmės ir valdžios labui ką tik susitarė ir su V. Uspaskichu, ir su kitais žinomais pažadukais „tvarkiečiais”.
Tiesa, politinius partnerius sudirbęs socialdemokratas prisiminė ir tas tuoktuves, bet čia pat tarsi pasiteisino – tai esąs neišvengiamas „kompromisas”.
Lygiai tą patį prieš ketverius metus tauškė ir valdžią šturmavę dešinieji, kai kas nors įgeldavo, jog jie susidėjo ne tik su klounais „prisikėlėliais”, bet ir su buvusios valdžios atstovais liberalcentristais.
Valdžia – iš tiesų šventas reikalas, dėl kurio nieko negaila.
Bet politiniams šulams, pademonstravusiems, jog dėl valdžios jie gali obuoliauti su bet kuo, galbūt kiek santūriau reikėtų girtis principingumu ir solidumu.