Pagrindinis elektrinės statybos šalininkų argumentas – Visagino AE užtikrins šalies energetinę nepriklausomybę.
Argumentas – tarsi ir svarus. Dabartinė padėtis, kai didžiąją elektros energijos dalį importuojame iš vieno šaltinio (Rusijos), – ir nesaugi, ir ekonomiškai tikrai ne racionaliausia.
Bet diskusijose tarsi pamirštama, kad jau statomos jungtys su Švedija ir Lenkija, Estija tiesia dar vieną jungtį su Suomija, o Baltijos šalys ketina integruotis į Šiaurės valstybių elektros rinką.
Visa tai lyg ir reikštų, kad Lietuvos – kaip energetinės salos Europos Sąjungoje – problema bus išspręsta anksčiau, nei atominė elektrinė bus pastatyta.
Tačiau Vyriausybė tai nutyli ir būtent Visagino elektrinę pateikia kaip energetinės nepriklausomybės garantiją.
Be to, valdžia piešia ir gana patrauklų ekonominį vaizdą dėl naujos atominės elektrinės statybos: tūkstančiai naujų darbo vietų, milijardiniai užsakymai šalies verslui, milijardinės pajamos į biudžetą, bendrojo vidaus produkto didėjimas.
Ne tik pats neturiu, bet ir negirdėjau daug argumentų, paneigiančių viešai pristatytame verslo plane surašytus skaičius.
Tačiau negirdėjau ir jokio palyginimo: ar tikrai viskas atrodytų taip patraukliai, jei lygintume su tokia pat maždaug devynių milijardų litų investicija į kokias nors kitas sritis?
Atominės elektrinės priešininkai tvirtina, kad energetinę priklausomybę elektrinės statybos atveju pakeis finansinė. Esą paskolų našta Lietuvai gali tapti nepakeliama.
Bet įdomiausia, kad šie priešininkai patys dažniausiai siūlo valstybei investuoti, tiktai ne į atominę, o, pavyzdžiui, į kogeneracines biokuro elektrines. Ir apie finansinę naštą (net jei ji būtų kiek mažesnė) tokiu atveju jau nekalbama.
Taip pat racionaliai neatsakoma ir į vieną Finansų ministerijos argumentų, kad finansinė Lietuvos nepriklausomybė dėl elektrinės statybos ilgainiui tik padidės. Mat nebereikės milijardų už elektros energiją jau mokėti užsienio šalims.
Ne itin patikimai atrodo ir tai, kad aršiausi atominės elektrinės oponentai dažniausiai yra arba žalieji, arba vienokie ar kitokie biokuro verslo atstovai ar rėmėjai. Taip iš karto kyšo atsinaujinančios energetikos verslo lobistų ausys.
Nenuostabu, jog šiame kontekste atominės elektrinės projektas yra net nesvarstomas, pavyzdžiui, vadinamosios gamtinių dujų revoliucijos, apie kurią jau kuris laikas kalba visas pasaulis, kontekste.
Ar suskystintų dujų terminalą pasistačiusiai Lietuvai po dešimtmečio, kai žadama pastatyti atominę elektrinę, tikrai nebus pigiau ir racionaliau elektrą gaminti, pavyzdžiui, dujas naudojančioje Elektrėnų elektrinėje?
Dabar klausimas gal ir skamba keistai, tačiau vertėtų turėti galvoje, kad jau dabar JAV dėl skalūnų dujų gavybos gamtinės dujos kainuoja keliskart pigiau negu Europoje.
Ar tokios pat kainos po dešimtmečio nebus ir tarptautinėje rinkoje, jei JAV bus liberalizuotas jų eksportas?
Ar skalūnų dujos po dešimtmečio dar nebus išgaunamos kaimyninėje Lenkijoje, kur aptikti milžiniški jų klodai, o gal net pačioje Lietuvoje?
Visa tai, žinoma, tik teoriniai svarstymai. Vadinamoji gamtinių dujų revoliucija – tik vienas pavyzdys. Ir galbūt net ne pats geriausias.
Tačiau kalbant apie planuojamą 9 milijardų litų investiciją į Visagino atominę elektrinę norėtųsi žinoti, kad buvo rimtai apsvarstytos visos alternatyvos, dėl visų jų padaryta sąnaudų ir naudos analizė, atsižvelgta į pasaulines tendencijas.
Bet kol kas girdime tik atominės elektrinės šalininkų ir atsinaujinančių energijos šaltinių verslo lobistų viešą kovą. Ji primena kurčiojo ir nebylio ginčą.