„Kiaulių uodegos ir galvos iš Europos gabenamos į Kiniją, kumpiai – į Pietų valstybes, šoninė – į Angliją, šį tą suvalgome ir patys.
Kiaulienai parduoti reikia viso pasaulio”, – aiškino Vilniuje apsilankęs Europos kiaulių augintojų asociacijos prezidentas Erikas Thijssenas.
Kiauliena vežiojama iš vienos Europos valstybės į kitą, tad susekti jos eksporto ir importo srautus tampa vis sunkiau.
Pavyzdžiui, pernai Lenkija eksportavo 453 tūkst. tonų kiaulienos, bet importavo dar daugiau – 625 tūkst. tonų.
Lietuvai kiaulienos trūksta, tačiau ir mūsų ūkiai eksportuoja kiaules į Lenkiją. Mat jas ten gali parduoti šiek tiek brangiau nei saviems mėsos perdirbėjams.
Lenkus smaugia krizė
Kiaulių mažėja ir Lietuvoje, ir kitose Baltijos valstybėse. Lenkija – ne išimtis.
Užpernai auginę per 13 mln. kiaulių pernai lenkai jų skaičių sumažino 2 mln.
„Mūsų šalyje kiaulininkystę ištiko didelė krizė”, – pripažino Lenkijos kiaulių augintojų asociacijos „Polsus” vadovė Katarzyna Skrzymowska.
Lietuviai važiuoja apsipirkti į Lenkiją, bet tie pinigai, kuriuos pakloja kaimynų parduotuvėse už mėsą, kiaulių augintojų kišenes vis mažiau šildo.
Lenkija iš kiaulienos eksportuotojos tapo importuotoja.
Kaimynus vis labiau spaudžia ir gyvų kiaulių, ir skerdienos importas iš Danijos, Olandijos ir Vokietijos.
Lenkijos perdirbėjai už skerdieną šiuo metu moka apie 6,5 zloto (5,1 lito).
Kol pasiekia parduotuves, kiauliena pabrangsta kone dvigubai – iki 12 zlotų (9,5 lito).
Maras smogė daugeliui
K. Skrzymowska neslėpė, kad kiaulių maras, prieš metus paralyžiavęs kiaulininkystę mūsų šalyje, pakišo koją ir Lenkijos, ir Vokietijos, ir Danijos kiaulių augintojams.
Kaimyninės valstybės ūkininkams koją pakišo ir mėsos produktų gamintojai, išgarsinę Lenkiją techninės druskos ir supuvusių kiaušinių skandalais.
Anot pašnekovės, tiesioginės įtakos Lenkijos gyvulių augintojams šie plačiai nuskambėję įvykiai iš pažiūros gal ir neturėjo, tačiau vis tiek pakirto pasitikėjimą lenkiška produkcija.
Vietos plėtrai nėra
„Didžiausias iššūkis kiaulininkystės ūkiams Europoje – ypač didelės gamybos sąnaudos ir vis griežtėjantys gyvūnų gerovės reikalavimai”, – sakė E. Thijssenas.
Jis pats turi kiaulių veislininkystės fermų Olandijoje ir Vokietijoje.
Rusija, Kinija, Pietryčių Azijos valstybės neriasi iš kailio, kad pačios apsirūpintų kiauliena. Rusai savo šalyje skiria didelių investicijų naujiems, stambiems kiaulininkystės ūkiams statyti.
O ES augintojai pančiojami griežtų gamtosaugos reikalavimų. „Senosiose Vakarų Europos valstybėse ūkių plėtrai bemaž nebėra vietos.
Fermose auginamų kiaulių skaičius privalo priklausyti nuo ūkio valdomo žemės ploto. Tai būtina, kad ant dirvožemio nebūtų per daug išliejama srutų”, – aiškino E. Thijssenas.
Jo teigimu, Vakarų Europos valstybėse naujam ūkiui įsteigti prireikia kone penkerių metų.
Lietuvoje ir Lenkijoje plėtrai vietos būtų, bet E. Thijssenas puikiai žino ir tai, jog šiuo metu dėl didelio visuomenės pasipriešinimo kiaulininkystės ūkių nei vienoje, nei kitoje šalyje nedaugėja.