Naujasis Kauno technologijos universiteto (KTU) statutas pristatytas Seimui.
Apie dabartines bei būsimas permainas KTU naujienų agentūros ELTA korespondentė kalbėjosi su šios aukštosios mokyklos rektoriumi profesoriumi Petru Baršausku.
- Priėmęs Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, Seimas įteisino naują rektoriaus rinkimo tvarką. Pagal ją aukštosios mokyklos taryba gali nulemti ir jau išrinkto rektoriaus likimą, jeigu nepatvirtins jo metinės veiklos ataskaitos. Buvo priimta ir daugiau šio įstatymo pakeitimų, tad kurie jų, Jūsų nuomone, reikšmingiausi?
- Ką nulems rektoriaus atžvilgiu, sakyčiau, ne taip svarbu, kaip pati mokslo ir studijų reforma. Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad ji pagaliau prasidėjo, nes apie tai kalbėjome gal ištisą dešimtmetį. Nesakau, kad ši reforma - ideali, bet svarbu, kad ji vyksta. Visada buvau šalininkas išorinės įtakos universitetų valdyme. Ir džiaugiuosi, kad į aukštąsias mokyklas atėjo tarybos, kuriose yra visuomenės atstovų.
Niekada nepritarsiu idėjai, kad kolektyvas pats gali išsirinkti vadovą. Reikia žvilgsnio „iš šalies“, gal net tam tikro išorinio spaudimo. Žinoma, dalyvaujant žmonėms „iš šalies“ išrinktam vadovui nėra lengva dirbti.
Ar įsivaizduojat 10-20 žmonių valia išrinktą vadovą, kuris priims nepopuliarius sprendimus? Na, kad ir tokį, - atjauninti kolektyvą. Ar išdrįs jis pasakyti 65-erių sulaukusiam dėstytojui: kolega, laikas į pensiją? Nepasakys, Senatas to neleis. Manau, ir dėl tokių priežasčių mūsų aukštasis mokslas maždaug nuo 1998-ųjų sustojo vietoje.
- Ar nebus taip, jog Konstitucinio Teismo išaiškinimas privers užtęsti jau beveik prie finišo artėjusią mokslo ir studijų reformą?
- Pritarčiau. Aišku, gyvenant teisinėje valstybėje nedera kritikuoti Konstitucinį Teismą. Bet gal kaip tik ir reikėtų viską pradėti nuo teisinės reformos? Nes ji mūsų valstybei reikalinga gal labiau nei aukštojo mokslo reforma. Jei atvirai, tai tas išaiškinimas reformų keliu pajudėjusį aukštąjį mokslą grąžino atgal. Gal vertėjo šiek tiek ir į akademinę bendruomenę įsiklausyti?
Dabar pagal Konstitucinio Teismo nurodytas gaires taisome universitetų statutus. Pavyzdžiui, struktūriniai klausimai turi būti sprendžiami taip: universiteto taryba, parinkdama žmones į atsakingas pareigas, turi atsižvelgti į Senato siūlymus. Gal ir neblogai, kai randamas kompromisas, jei tik tuo nebus piktnaudžiaujama.
- Kai kas iš akademinės bendruomenės piktinasi ir nuostatą tik išskirtiniais atvejais iš aukštajam mokslui numatytų valstybės biudžeto lėšų skirti finansavimą privatiems universitetams ar kolegijoms vadina siekiu sužlugdyti tokias įstaigas?
- Esmė yra ne čia. Turi būti vienodos konkurencijos sąlygos, aiškūs kriterijai, dalyvaujant konkurse dėl valstybės finansavimo. Jei atsirado privati, kompetentinga struktūra, kodėl neduoti ir jai išlošti? Visi tie klausimai dėl finansų, dėl konkurencijos turi būti aptarti, išspręsti ir skaidrūs.
- Ar iš tikrųjų, studentų krepšelių sistema nepasiteisino, gal yra efektyvesnis būdas skatinti valstybinių universitetų konkurenciją ne tik tarpusavyje, bet ir su privačiais universitetais?
- Jau minėjau, kad aukštojo mokslo reforma Lietuvoje nėra pasakiška. Iš tikrųjų ir krepšelių sistema turi tam tikrų pavojų. Kai kas sako, kad valstybės strategija per tuos krepšelius atiduodama į rankas aštuoniolikmečiams. O šie per rinką nulemia, kuri profesija klestės, kuri ne. Taip, yra čia tiesos. Socialiai teisingiausia, manau, būtų vietoj krepšelių įvesti paskolų sistemą. Įstojai, gavai paskolą, paskui valstybė sprendžia, kokiomis sąlygomis ją grąžinsi ar nereikės grąžinti, jei studijuoji tai, ko valstybei labiausiai reikia. Žinoma, galima krepšelių sistemą išlaikyti ir toliau, ją kiek modifikavus.
Bet kažkodėl niekas nekalba, kad studijų krepšeliai nuveikė didelį darbą. Prieš įvedant krepšelius, į mūsų šalies aukštąsias mokyklas kasmet įstodavo maždaug 83 proc. vidurines baigusių jaunuolių. Tokio rodiklio neturi nė viena išsivysčiusi valstybė, tokia našta Lietuvai tikrai buvo per sunki. Tačiau nė viena partija nesiryžo skelbti sieksianti studentų skaičiaus sumažinimo. Krepšeliai padėjo: dabar studentais tampa 40-50 proc. tais metais mokyklas baigusių abiturientų. Susitvarkė finansavimas, atrodo, supratome, jog yra mūsų valstybėje tam tikros aukštojo mokslo ribos. Juk negalime sau leisti to, ką gali šveicarai.
- Ką pirmiausia derėtų nuveikti, kad Lietuvos aukštosios mokyklos pajėgtų konkuruoti su užsienio universitetais ir sulauktų kur kas daugiau nei dabar norinčiųjų studijuoti Lietuvoje?
- Universitetas vienas nieko čia nenulems. Ne padidintas jo finansavimas dideles konkurencines galias išaugina, ne vien nuo jo darbo efektyvumo tai priklauso. Turi augti valstybės ekonomika. Tai - susiję procesai. Pastaruoju metu vis aktualesnė ir akademinio sąžiningumo tema. Jei kažkam apgauti kitą žmogų yra negėda, tai tokioje visuomenėje gyvenant ir akademinio sąžiningumo neretai pasigendama. Reikia siekti gero vardo.
Matėte, kokios statybos vyksta KTU miestelyje. Gavome 55 mln. litų statyti mokslo ir technologijų slėnio statinius, dar 90 mln. litų - laboratorijoms, naujoms technologijoms. Jau dabar dedame dideles pastangas, kad mokslinės mintys „nedūlėtų“. Atrinkome 17 tokių idėjų, kurios bus pagrindas mokslo ir verslo sąjungai: kurtis įmonėms, vystytis gamybai. Tikime, kad tai pavyks įgyvendinti, ir gerų rezultatų neteks ilgai laukti.