Aš pritariu daugumai mero Artūro Zuoko iniciatyvų ir manau, kad jis geriausias mano miesto meras, na, gal nuo XIV amžiaus (kai LDK Gediminas ėmėsi radikalių iniciatyvų irgi nesuderinęs su visais zyzliais, nes turėjo miesto viziją), tačiau šį kartą negaliu sutikti.
Sutikęs merą praėjusią savaitę ėmiau jam apie tai burbuliuoti. Sakau, tai jei mes ribotose erdvėse oficialiai leidžiam tokią veiklą, gal paskiriam šešias gatves, kur galima šiukšlinti ir šlapintis? Gal, sakau, dar ir šešias neįgaliųjų vietas, kur gali statyti automobilius tie, kurie nėra neįgalūs, bet mėgsta spjauti ant taisyklių?
A. Zuokas sako: „Grafičiai yra menas“, ir paaiškina, kad menui yra sava vieta ir kodėl gi ne, jei niekam nekenkia.
Mere, aš nesutinku. Pirma – grafitis yra mandagus ir trumpas žodis, kuriuo suvyniojama į vatą nusikalstama veika: svetimo turto gadinimas.
Kai kalbama apie tepliones ant sienų, kraujuojančios inteligentų širdys pradeda mekenti, kad reikia skirti „tagus“, kurie, girdi, yra teplionės, nes ten tik vardais teršiamos sienos, nuo meniškų miesto darbų, į kuriuos galima žiūrėti ir jais džiaugtis.
Jūs juk nesuprantate, sako jie, juk yra tokie menininkai, kaip Banksis iš Anglijos, kurie yra garsūs visame pasaulyje ir praturtina miestų vaizdus. Kodėl ir pas mus negali būti tokio meno, tik reik žiūrėti, kad būtų tikras menas, o ne teplionės.
Tikrą meną nuo teplionės profesionaliai atskirdavo tik meno tarybos sovietiniais laikais, ir tie laikai praėjo. Kiekvieno darbo meninė vertė priklauso nuo atskiro žiūrovo nuomonės. Man, pavyzdžiui, garsiojo Banksio darbai yra banalios komunistuojančių dykaduonių pasaulėžiūros iliustracijos: nuspėjamos, stereotipinės ir menkavertės. „Šie darbai idiotams atrodo akinamai šmaikštūs“, rašė laikraščio „The Guardian“ skiltininkas Charlie Brookeris.
Tuos darbus snobai myli tik todėl, kad nuteplioti ant sienų, jie lyg ir protestuoja prieš sistemą, o susivėlusiam kairiųjų pažiūrų maištininkui ožio barzdele jau tai yra didelė vertybė. Tapyti ant drobės ar piešti popieriuje, tie patys paveikslai smaugtų žiūrovą savo nykiu paprastumu.
Iš tiesų diskusijos apie meninę grafičių vertę yra beprasmės. Menas yra tai, ką menininkas laiko menu: nors pink iš virvelių, nors iš smėlio statyk. Tik dirbk iš savo virvelių, iš savo smėlio, ir savo žemės sklype.
Vienintelis priimtinas būdas piešti ant namų yra toks: jei tas namas yra tavo asmeninė nuosavybė, ir jei to namo išorės vaizdo nereguliuoja miesto valdžia. Kadangi turbūt 90 proc. piešiančių ant namų yra, nebijokim to žodžio, nelabai švarūs, nelabai darbštūs ir nelabai kam tikę veltėdžiai, jų galimybės įsigyti savo nekilnojamąjį turtą maždaug prilygsta mano galimybėms dainuoti operoje.
Piešimas ant svetimo turto be jo savininko leidimo yra svetimo turto gadinimas, ir turi būti baudžiamas, o ne netiesiogiai skatinamas.
Visi kiti išvedžiojimai apie visuomeninį gėrį yra pataikavimas anarchistams ir skirtingų atspalvių raudoniesiems. Jiems veikiantys įstatymai yra negaliojantys, nes pagimdyti neteisingos visuomenės, kur viską valdo pinigai, valdžia tarnauja kapitalui, o kraugeriai bankai tyčiojasi iš žmonių.
Tie, kas gina sienų tepliotojus, visuomet priduria, kad „daugiau žalos miestui daro“, girdi, prekybos centrai, stiklainiai, šviečiančios reklamos ir kitos kapitalizmo šiukšlės.
Jūsų argumentai yra niekiniai. Prekybos centrai ir dangoraižiai yra pastatyti pagal galiojančius įstatymus ir suderintus planus. Reklamoms duoti leidimai. Mergaitė yra pas savo mamą pagal teismo sprendimą. Visa kita yra tik kliedesiai apie „žmogiškąjį teisingumą“ ir „širdies įstatymus“ – demagogija, kurios griebiasi tie, kam per trumpos rankelės žaisti pagal taisykles.
Pralaimintis žaidimą visuomet pradeda skiesti apie tai, kad „taisyklės atgyveno“. Ne, čia jūs atgyvenote, o ne taisyklės.
Žinoma, miesto valdžia turi teisę paskirti sienas terliojimui. Bet miesto valdžia – ir aš absoliučiai tuo tikiu – turi tikslą: kad miestas atrodytų padoriau. Nemanau, kad A. Zuokas tikisi, kad peckeliai, dergiantys miestą, taps jo rinkėjais, jei jiems bus skirta vieta išsikrauti požeminėse perėjose.
Primityviam protui reikalingos paprastos taisyklės, o protas, verčiantis purkšti dažais švarią sieną, yra netoli nuo beždžionės intelekto. Išimtys, pakantumo zonos, specialūs leidimai tą primityvų protą supainioja, ir paprasta mintis apie tai, kad svetimo turto gadinti nevalia, skęsta abejonių ir išlygų margumyne.
Vandalams reikia ne kalbėjimosi gražiuoju, o griežto – net pabrėžtinai griežto – įstatymų vykdymo. Tam reikės daugiau pinigų ir daugiau jėgų, bet tikrai apsimokės.
„Zero tolerance“, nulinės tolerancijos, metodas padėjo daugeliui miestų pasaulyje, kai policija nenumoja ranka į jokį nusižengimą – šiukšlinimą gatvėje, elgetavimą, šlapinimąsi gatvėje, net jei tokia kova atrodo brangi ir neefektyvi. Tai apsimoka, nes sudorojus mažus nusikaltimus, lengviau užkirsti kelią didiesiems.
Panašią taktiką naudoja kai kurie prekybos centrai: pagauna vagišių – visuomet skambutis policijai ir visuomet pareiškimas, net ir tuomet, kai būtų pigiau ir lengviau spirti į uodegą ir paleisti.
Tai, kad kažkam nepatinka bendrai priimta tvarka ir knieti gyventi pagal savo spalvos teisingumą, dar nieko nereiškia. Aš nesu labai bendruomeniškas žmogus, bet jei bendros taisyklės yra sutartos, jas reikia vykdyti, o ne gudrauti, bandant rasti kompromisą ten, kur reikia ne kompromiso, o riktelėjimo, kad lėtiniai maištininkai žinotų savo vietą.
Mes nestatome miestuose šešių kioskų, kur legaliai prekiaujama kontrabandinėmis cigaretėmis, nors, esu tikras, daug kam tokia mintis patiktų. Mes nepaleidžiame į gatves specialiai paruoštų močiučių tamsiu paros metu, kad iš jų legaliai galima būtų atimti rankines, nors ir tokiai pramogai atsirastų užtarėjų.
Mes neparenkame šešių mergaičių, kurias galima būtų atimti iš mamų ir atiduoti globėjoms, kad galėtų pagal savo sielos demonų balsą gyventi kokia nors teisėja, savaip suprantanti „teisibę“, ir jos apšildymo trupė, nors tam irgi atsirastų pritariančių.
Todėl nereikėtų drumsti vandens, leidžiant saviraišką tiems, kieno savastis - niekinė ir iš prigimties nusikalstama ir asociali. Turto gadinimas – ne skiepai, čia maža užkrato dozė nepadeda imunitetui, o tik pataikauja niekdariams.