Menas, istorija, apskritai etninė kultūra jiems jokia vertybė, nes pridėtinės vertės nekuria, politikai ir ekonomikai nėra naudinga. Atvirkščiai, kultūros žmonės nuolat kelia erzelį, rengia keisčiausius projektus, prašo dirbtuvių, kažin kokių meno inkubatorių, pinigų savo nuostolingiems projektams, leidybai, stipendijoms, autoriniams atlyginimams.
Jau išties verčiau važiuotų kur nors pomidorų skinti, kaip siūlė vienas buvęs kultūros ministras. Ministras buvo viešai sukritikuotas, tačiau bent jau provincijos politikai ir valdininkai jam pritaria ne tik mintyse.
Štai naujausias pavyzdys – iš Panevėžio. Vietos valdžia ten žengė dar toliau ir pasielgė apskritai kiauliškai. Šiais metais bene pirmą kartą per visą naujosios Nepriklausomybės istoriją ji neskyrė nei vieno lito savo miesto menininkams. Nuo prieš kokį dešimtmetį kasmet numatytų kelių šimtų tūkstančių litų iki dabar, kai, anot valdančiųjų, sėkmingai įveikta ekonominė krizė ir vėl gražiai kylame į kalną, Panevėžio biudžete menui skirtoje eilutėje nusirista iki absoliutaus nulio. Dingo visos buvusios meno stipendijos, apie individualių menininkų projektinį finansavimą dabar galima rašyti nebent memuaruose.
Neprapuola tie menininkai. Dauguma tegul ir ne pagal profesiją, bet vis kultūros srityje, anot Lietuvos Prezidentės metinio pranešimo, už pašalpas primenančias algas dirba ir kažkaip išgyvena. O kad meninė kūryba ir bet kokia kūrybinė veikla baigia numirti – anokia čia bėda. Atvažiuoja sostinės menininkai su savo parodomis, pramoginiais spektakliais, įvairiais šou ir atrakcijomis. Yra tos kultūros...
Apie varganą savivaldybių žinioje esančių apgriuvusių kultūros švietimo įstaigų būklę jau net nebekyla ranka rašyti. Panevėžyje už tai, ko gero, tenka padėkoti ir buvusiam merui Vitui Matuzui, kurio iniciatyva miestas kasmet po porą milijonų litų pagal koncesijos sutartį privalo susimokėti už universalią sportui ir pramogoms skirtą „Cido“ areną. Bet visiems, atėjusiems po jo, tai parankus argumentas: yra kaip yra, ir niekam kitam pinigų tiesiog nelieka.
Nežiūrint to, kad miestas negali išlaikyti tokios brangios kultūros ir sporto bazės, valdžiai nekyla mintis pasiūlyti Kultūros ministerijai, dar tikslingiau Ūkio ministerijai šitą iš esmės valstybinio masto objektą galų gale perimti, blogiausiu atveju – į ką nors iškeisti.
Tuo tarpu Kultūros ministerija nepasikuklino. Aiškiai J. Miltinio dramos teatro dėl išties atžaraus ir nepaklusnaus kolektyvo charakterio nemėgstantis kultūros ministras A. Gelūnas Panevėžio merui V. Satkevičiui pasiūlė jį perimti Savivaldybės žinion. Kitaip tariant, be trijų jau turimų municipalinių teatrų, Panevėžys už irgi maždaug du milijonus litų turėtų išlaikyti ir savo seniausią, prieš 71 metus unikalaus režisieriaus J. Miltinio įkurtą dramos teatrą.
Beje, panaši situacija mieste buvo susiklosčiusi, kai naikinant apskričių viršininkų administracijas, miesto Savivaldybei buvo siūlyta perimti irgi labai brangią G.Petkevičaitės – Bitės biblioteką. Tačiau miesto taryba nesutiko, todėl didžiulė, turtinga, puikiai dirbanti biblioteka liko Kultūros ministerijos žinioje. Dėl J. Miltinio dramos teatro verda aistros, itin daug lemia emocijos, ambicijos, politikavimas, neaiškios povandeninės srovės.
Galima nesunkiai numanyti ministro pasiūlymo esmę. Iš pradžių pasiūlius vienokį atsikratymo problemine kūrybine įstaiga būdą, vėliau galima pasielgti ir drastiškiau: užuot surengus naują konkursą (nors kas gi čia ypatinga – per porą metų Panevėžiui būtų trečias) teatro vadovo postui užimti – išformuoti ir paleisti vėjais tą rakštimi tapusį teatrą.
Tačiau miesto valdžios pozicija irgi kelia nerimą: tegul ministerija ir tas nelaimingas jai pavaldus teatras patys sprendžia savo vidines problemas. Jokios moralinės paramos, jokio dialogo su menininkų bendruomene, jokių konstruktyvių sprendimų paieškų. Bent jau būtų pareikštas apgailestavimas, kad municipalitetas laikytų garbe savo žinioje turėti tokį teatrą, tik tam nėra galimybių.
Įprasta manyti, kad menas gimsta arba iš skausmo ir skurdo, arba iš laimės, jeigu laime laikysime įkvėpimą ir dvasios pakylėjimą. Tačiau Lietuvoje kur kas labiau paplitęs reiškinys – meno gimimas iš pykčio, nuovargio, irzlumo, nepasitenkinimo, aplinkos priešiškumo, kolegų nedraugiškumo, vadovų elesio.
Sutrikęs J. Miltinio dramos teatro kolektyvas, vis labiau pažeidžiamas ir kitus žeidžiantis organizmas, toliau nyksta iš šiuolaikinio kultūrinio žemėlapio, tarsi nematomu trintuku trinamas iš šalies kultūros paveldo. Apie kurį periodą bekalbėtume, visi šį fatališką teatrą palieka įskaudinti. Beje, kaip visi kiti ir šį miestą apleidžiantys menininkai. Liekantieji toliau skaudinami. Tie, kurie dar liko.