- Per darbo metus Europos Parlamente labiau tapote Europos Sąjungos skeptikas, ar didesnis jos rėmėjas?
- Važiavau dirbti į Briuselį, tikėdamas, kad Europos Sąjunga, kaip laisva demokratinė struktūra, yra atsvara Rytams. Bet, pasirodo, taip nėra visiškai. Europos Sąjunga toli gražu nėra tobula.
Dar daugiau: ES yra stipriai veikiama Rytų. Kitaip tariant, demokratija neveikia taip, kaip turėtų. Briuselyje yra daug, kaip aš sakau, demokratijos, kuria yra manipuliuojama.
Ja neretai manipuliuoja Europos Parlamento elitas, kurį sudaro dviejų įtakingiausių Europos valstybių Vokietijos ir Prancūzijos europarlamentarai. Berlyno ir Paryžiaus ašis Briuselyje labai stipri. Per Vokietiją į Briuselį ateina didelė Rusijos įtaka. Ir per „Gazprom“, ir per asmenines šalių vadovų draugystes. Visur politikoje vyrauja nuogas pragmatizmas.
- Ar euro krizė nėra pačios Europos Sąjungos krizė?
- Aš jau seniai, nuo pat krizės pradžios kalbu, kad euro krizė yra išdava krizės pačioje Europos Sąjungoje. Tik dažnai jaučiausi esąs vienišas išsakydamas tokią mintį. Pasirodo, buvau teisus.
Europą krečia didelė dvasinė ir vertybių krizė.
Europoje įsigalėjęs materializmas, panašus ir marksizmą. Visko pradžia ir esmė – materialinių gėrybių kūrimas ir pardavimas, o konsumerizmas, lietuviškai tariant, vartojimas, pateikiamas kaip didelė gėrybė ir siekiamybė.
Matome, kad europietės moterys nenori gimdyti, visi kalba apie visokių mažumų teises. Jau aštuonerius metus kalbu, kad Europa eina į savo saulėlydį. Arba ji persigims į kažkokią kitokią Europą. Dėl gyventojų sudėties pokyčių, dėl emigracijos, dėl šeimos nuvertinimo, dėl kitų vertybių iškėlimo, dėl krikščionybės niekinimo. Niekur kitur taip sparčiai nemažėja gyventojų, kaip Europoje. Man keista girdėti, kad guodžiamasi, jog juos pakeis ateiviai iš kitų šalių, galbūt arabų valstybių.
- Kodėl atvykėlių integracija nevyksta taip, kaip norėtųsi?
- Ilgai buvo tikima, kad ateiviai taps europiečiais. Pirmiausia savo mąstymu, europietiško gyvenimo būdo priėmimu. Taip, nedidelė jų dalis sėkmingai įsiliejo į Europą, bet, kaip matome iš įvykių Prancūzijoje ir Anglijoje, naujųjų Europos emigrantų antroji ar trečioji karta staiga pasišiaušia prieš savo naująją tėvynę. Ir ne tik-reikalauja iš jos negalimų dalykų, o jų nesulaukę, maištauja.
Negalima tikėtis, kad atvykėliai sėkmingai integruosis. Paukštis visada į savo lizdą žvalgosi. Kultūriniai ir kitokie skirtumai yra pernelyg ryškūs ir dideli.
Ne veltui pati Vokietijos kanclerė A. Merkel neseniai pripažino, kad ateivių įsiliejimas į Europą vyksta sunkiai.
Kita vertus, kažin ar Europa turi kokią nors išeitį: kuriant didesnę gerovę, Europai reikia daugiau pigios darbo jėgos. Vadinasi, daugiau emigrantų. Patiems emigrantams Europa yra svajonių šalis, bet bėda, kad į ją atvykę, jie neretai pasiduoda islamistų radikalų idėjoms ir įtakai. Kai kurie atvykėlių tampa net antikrikščioniški. Europa nelabai turi ką priešpastatyti tokiems dalykams. Tenka pripažinti, kad Europos Sąjungai dar yra tolokai iki Jungtinių Amerikos Valstijų modelio, kuris pirmiausia atspindi itin didelę etninę įvairovę.
- Kaip tokiame Europos Sąjungos kontekste atrodo Lietuvos ateities perspektyvos? Ar galime kaip nors atsispirti neigiamam vyksmui ES?
- Jeigu Lietuva laikytųsi savo vertybių, galima tikėtis, kad Lietuva, kaip valstybė, gyvens ilgiau, tikintis, kad Europa ar Europos Sąjunga kada nors susiprotės ir pati labiau atsigręš į savo istoriją, pamatus, kultūrą ir vertybes.
Lietuva turi galimybių išlaikyti savo vertybes galbūt ilgiau nei kitos tautos, bet klausimas turėtų būti keliamas toks: kiek Lietuva turi valios to siekti? Ar ji neiškeis savo žemių ir vertybių į netikrus blizgučius?
Tai - didžioji dilema ir egzaminas mums visiems. Iš kitos pusės, esant Europos Sąjungoje, kuri ne tik teritoriškai, bet ir pagal mentalitetą baigiasi su Europos Sąjungos išorine rytine siena, ir Lietuva yra veikiama procesų, vykstančių Europos Sąjungoje. Ir kažin ar visada nuo jų pabėgsi, ar išvengsi. Bet kuriuo atveju, Lietuva turi siekti išlaikyti savo protą, savo būties programą, kad išliktų kuo ilgiau.
Man nerimą kelia visuomenėje vykstantis dezintegracijos procesas. Visuomenė lieka vis mažiau konsoliduota, valdoma konsumerizmo – vartotojiškos pažiūros į gyvenimą.
- Bet ar noras gyventi gražiau ir labiau pasiturinčiai yra smerktinas?
- Visur turi būti tam tikra riba. Lietuvių bėda ta, kad gyvendami ne per blogiausiai, negali nusiraminti, kad artimiausias kaimynas gyvena geriau. Dėl to, kai kaimyno vasarnamis sudega, neretas lietuvis ir pasako: „Nedidelis daiktas, bet malonu, kad taip nutiko.“ Deja, tokį požiūrį į gyvenimą rodo daug lietuvių. Švelniai tariant, toks požiūris – prastokas. Bet būtent nuo jo labai daug kas priklauso: ryšys šeimoje, požiūris į kitą žmogų ir taip toliau. Taip kyla pavydas, kuris nuodija ir pakerta gyvenimą.
Nuo pat krizės pradžios Europos Sąjungoje buvo šnekama apie taupymą, o Lietuva neretai buvo pateikiama taupymo pavyzdžiu kitoms Europos Sąjungos šalims. Kodėl staiga išsižadama taupymo politikos? Ar yra alternatyva „išpūstoms“ Europos ekonomikoms?
Taupymas daugelyje šalių buvo būtina priemonė išvengti bankroto. Europos Sąjungoje yra ne viena šalis, kurios gamyba yra gera, bet išlaidaujama labai gausiai.
- Kalbate apie Graikiją? Ar manote, kad ji turėtų pasitraukti iš euro zonos?
- Akivaizdu, kad Graikija išlaidavo ir net dabar nori išlaidauti, siekdama, kad Europos Sąjunga apmokėtų jos visas sąskaitas. ES sprendžia didelę dilemą: ar tempti Graikiją, kuri yra pati kalta dėl visų savo bėdų, paskui save, ar gelbėti ją, į prasiskolinusią šalį pumpuojant kitų Europos Sąjungos valstybių pinigus.
Laimei, kad man netenka daryti sprendimų dėl Graikijos. Bet kuriuo atveju, jie nieko gero kol kas nežada nei Graikijai, nei Europos Sąjungai.
ES, ko gero, jau padarė klaidą į Graikiją sukišdama šimtus milijardų. Graikijoje iki šiol beveik niekas nemoka mokesčių. Apgaudinėjant savo valstybę, vėliau ar anksčiau tenka skaudžiai mokėti.
Taupymo politika jau nušlavė N. Sarcozy, kitų valstybių vadovus ir vyriausybes. Sutikite, kad konservatoriams Seimo rinkimai rudenį nieko gero nežada.
Kodėl nušlavė tas vyriausybes? Todėl, kad jos pripratino savo rinkėjus balsuoti už tuos, kurie ką nors žada duoti. Nesvarbu ir niekam neįdomu, kas ir kaip uždirba, kad būtų ką nors duoti.
Lietuva nėra išimtis. Ir, ko gero, tikėtina, kad Tėvynės Sąjungai gali tekti skaudžiai mokėti, kad ji nežadėjo visiems ką nors duoti, o mokė gyventi taupiai.
Kita vertus, anksti kalbėti, teks ar neteks nukentėti rinkimuose dėl to, kad Tėvynės Sąjunga neleido Lietuvai subankrutuoti. Bendrai kalbant, žmonės Lietuvoje yra atsakingesni nei, pavyzdžiui, toje pačioje Graikijoje. Įsivaizduokime tokius taupymo mastelius Graikijoje kaip Lietuvoje. Ko gero, būtų ne tik parlamento sienos ten padaužytos. Kaip matėme, Seimo langų daužymas nebuvo labai efektyvus Lietuvoje. Matyt, daug kas manė, kad juos bus galima išdaužti per rinkimus.
- Suvokiu, kad jums sunku kritikuoti bendrapartietį premjerą dėl griežtos taupymo politikos. Bet vis tik ar vertėjo daryti ką nors kitaip?
- Aš nesu ekspertas. Labai lengva kalbėti ir žarstytis patarimais ir kritika. Jeigu būčiau buvęs valdžioje ir būčiau gavęs ekspertų duomenis, gal būčiau priėmęs kitus sprendimus. Vis tik ši Vyriausybė, kuri yra peikiama savo politinių oponentų, padarė didžiausią darbą: neleido šaliai atsidurti tokioje padėtyje kaip Graikija.
Man keista, kad dabar niekas nenori girdėti, kad prieš šią Vyriausybę buvusi socialdemokratų Vyriausybė, artėjant 2008-ųjų Seimo rinkimams, pakėlė pensijas, kitas socialines išmokas, nors tam nebuvo pinigų biudžete.
Tačiau, kaip aš sakau, susikalbėjimo su žmonėmis krizės metu politika galėjo ir turėjo būti kur kas geresnė.
Dėl to susikalbėjimo stokos dabar gali tekti ir nukentėti, nors dabar matau, kad Vyriausybė bando klaidas komunikacijos srityje taisyti.
- Ar nestebina Darbo partijos pirmavimas daugelyje viešosios nuomonės apklausų? Kodėl lietuvių palankumo jai neveikia vykstantis teismas dėl galimai neskaidrios partijos buhalterijos, jos lyderio V. Uspaskicho slapstymasis nuo teisėsaugos pareigūnų Rusijoje?
- Deja, Lietuvoje dar tvyro ir nemažai baudžiauninko mentaliteto: „Geras ponas mumis pasirūpins ir padės...“
Akivaizdu, kad šios partijos vadyba yra labai gerai sutvarkyta ir nukreipta į žmonių smegenų plovimą. Deja, jis veikia. Kas seka V. Uspaskicho politinę karjerą, ko gero, įsidėmėjo visus jo šūkius. Vienas populiariausių yra šis: „Aš pasidariau pinigų, dabar padarysiu jums visiems...“
Nemažai daliai žmonių patinka tokia retorika. Pigus populizmas, bet efektyvus ir veikia kaip gerai veikiančios propagandos dalis.
Kalbant apie Darbo partijos lyderį, aš jau labai seniai svarstau, kad yra labai didelė tikimybė, kad už jo vienokia ar kitokia forma stovi Rusija. Kitaip tariant, jis – jos galimas projektas Lietuvai.
Vienu metu atrodė, kad V. Uspaskichas jau yra nurašytas kaip politikas, bet, pasirodo, kad jis yra remiamas įvairiuose sluoksniuose, vėl nemažai daliai tapo malonus veidas.
Matome, kad V. Uspaskichas jau matuojasi premjero kėdę. Galima tai laikyti, kad tai yra dalis jo viešųjų ryšių, bet pasirašyta opozicinių partijų sutartis dėl bendros strategijos per rikimus ir bendros koalicijos formavimo po jų liudija, kad grobį dar miške tos partijos jau pasidalijo, dalintojas yra tas žmogus.
Tad kažin ar juos domina pokalbiai dėl galimos valdžios dalijimosi su kitais.
- Kokių patarimų duotumėte TS-LKD vadovybei prieš rinkimus kaip partijos veteranas, partijos Politikos komiteto pirmininkas?
- Jokių, partijos viršūnėje dirba daug protingų žmonių. Kaip Politikos komiteto pirmininkas didelės įtakos neturiu. Geriausiu atveju mano siūlymai yra tik perskaitomi. Matyt, vadovybė mano, kad ji geriau viską žino. Puiku, kad ji pasitiki savimi - sovietų laikais buvo sakoma: „Načalstvo lučše vsech znajet...“ (vadovybė geriau už kitus žino - Red.)
- Gal nelabai populiarų A. Kubilių prieš rinkimus būtų geriau pakeisti populiaria Seimo pirmininke I. Degutiene?
- O kas iš to? Taip tik kyla visokios intrigos. Kalbėkime realiai. Buvo partijos rinkimai, kuriuose dalyvavo šie abu žmonės, ir žinome, kas juos laimėjo. Mūsų partija vien dėl to yra geresnė, kad surengė demokratiškus rinkimus, tai nėra vieno žmogaus partija kaip kai kurios kitos Lietuvoje. Kai partijos pirmininkai ilgus metus renkami iš vieno kandidato, yra pavojus, kad jie, susimušę rankomis, pasidalins medžioklės plotus ir įves kokią nors diktatūrą.
Akivaizdu, kad partijos vėliavą į rinkimus neš A. Kubilius. Netrukus sužinosime, kiek žmonių suprato jo ir Vyriausybės ketinimus, o kiek - ne.
- Ar palaikote Visagino atominės elektrinės statybos projektą? Gal kyla kokių nors neaiškumų dėl jo?
- Negaliu būti absoliučiai tikras, kad ten viskas aišku. Bet kelias yra pasirinktas, nors daug kas, aišku, pirmiausia „Gazprom“, už kurio stovi Kremlius, stengiasi mus išmušti iš to kelio.
Labai greitai pamatysime, kiek Seime yra „Gazprom“. Esminis dalykas yra toks: ar mes liekame pakabinti ant jo kabliuko, ar mes išsiveržiame iš jo glėbio. Nuo mūsų noro ar nenori statyti atominę elektrinę Visagine, visai nepriklauso, kaip kiti teigia, atominių elektrinių mūsų pašonėje statybos.
Esmė ta, kad daugelis, net ir tų elektrinių statytojai mūsų pašonėje, ilgai netikėjo, kad Lietuvos ketinimas pasistatyti savo atominę elektrinę gali būti realizuotas. Rusija pajėgė atmušti Pietų Korėją kaip galimą Visagino AE statytoją, bet nepajėgė atmušti Japonijos, nes už „Hitachi“ stovi Japonija ir Amerika.