Marijampolės pataisos namai: atsiskleidę talentai, dūriai dėl cigaretės ir neįtikėtinos slėptuvės

Marijampolės pataisos namų (PN) istorija prasideda 1931-aisiais.

Ankstesnių duomenų apie Marijampolėje veikusias įkalinimo įstaigas beveik neišlikę.

Yra žinoma, kad iki 1931-ųjų nuteistieji buvo laikomi iš privačių asmenų nuomojamose patalpose.

1929-aisiais kilusi idėja pastatyti Marijampolėje kalėjimą buvo realizuota po dvejų metų.

Įkalinimo įstaigą projektavo garsus praėjusio amžiaus architektas, funkcionalizmo krypties Lietuvos architektūroje pradininkas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893-1993).

Projektui iš anuomečio valstybės biudžeto buvo skirta 18 tūkst. litų. Iš viso statyba kainavo per 846 tūkst. litų.

Raudonų plytų T raidės formos pastatas yra išlikęs iki šių dienų.

Pagal projektą bendrose kamerose turėjo tilpti 164 žmonės.

Šiame kalėjime buvo laikomi ir vyrai, ir moterys. Vieni buvo tardomi, kiti atlikinėjo bausmę.

Nuteistieji dažniausiai dirbo nekvalifikuotus žemės darbus.

1944-1954 metais Marijampolės kalėjime buvo laikomi kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai.

Nuteistieji po tardymų etapais buvo išvežami į lagerius ir gulago kolonijas.

Kalėjimas darėsi ankštas - nuteistųjų kasmet daugėjo. Rekonstruotose patalpose apie 1950-uosius laisvės atėmimo bausmes atlikinėjo jau 440 kalinių.

1954 metais Marijampolės kalėjimas buvo uždarytas, o jo bazėje įsteigta Kapsuko vaikų darbo kolonija, gyvavusi dvejus metus.

Po to ši įkalinimo įstaiga tapo griežtojo režimo pataisos darbų kolonija OČ 12/3. Jos teritorija plėtėsi, iškilo naujų pastatų.

Gamybinė kalėjimo dalis išaugo iki didžiulės metalo dirbinių gamyklos, kuri praėjusiais metais minėjo 55 metų jubiliejų.

Valstybinė įmonė „Vyris“ produkciją (daugiausia gaminiai iš metalų) realizuoja ne tik Lietuvoje.

Bendras dabartinių pataisos namų perimetro ilgis - 1,5 km, o plotas - beveik 49 kv. km.

Gyvenamojoje zonoje yra 12 lokalinių sektorių, 1350 nuteistųjų suskirstyti į 22 būrius.

Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmes atlieka ne pirmą kartą nuteisti asmenys, yra 65 vietų areštinė.

Daugiau nei ketvirtį amžiaus bausmių vykdymo sistemoje dirbantis Marijampolės PN direktorius Tadas Klusevičius teigia, kad dabartinis nuteistųjų skaičius yra per didelis.

Vietų yra 1133, o pastaruoju metu nuteistųjų - 1350.

„Tai rodo, kad rizikos grupės žmonės (kurie teisiami nebe pirmą kartą) neprisitaiko gyventi laisvėje. Silpni jų socialiniai ryšiai. Ne paslaptis, kad darbdaviai neigiamai žiūri į buvusius nuteistuosius.

Kuo daugiau uždaroje zonoje žmonių, tuo didesnė įtampa, prastesni tarpusavio santykiai.

Tikimės, kad įstaigai palengvės po šių metų liepos 1-osios, kai įsigalios nauja lygtinio paleidimo tvarka.

Galimas daiktas, kad iš mūsų pataisos namų per kelis mėnesius išeis apie 500 nuteistųjų“, - sakė Marijampolės PN direktorius T. Klusevičius.

Jis teigė kol kas nežinąs, koks likimas laukia Marijampolės PN, kai šie po penkerių metų bus uždaryti: „Turto fondas turėtų perimti viską, o po to, matyt, bus parduoti.“

Marijampolės PN bendradarbiauja su dviem Čekijos ir Lenkijos įkalinimo įstaigomis, keičiasi profesine patirtimi, dalyvauja tarptautinėse kalėjimo meno parodose.

Į pastarąsias Lenkijoje jau aštuntą kartą buvo vežami Marijampolės nuteistųjų darbai.

Pataisos namuose prieš 10 metų buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje nuteistųjų dailės studija, kuriai iki šiol vadovauja ilgametis šios įstaigos darbuotojas, buvęs direktoriaus pavaduotojas Antanas Baliukevičius.

Studiją savanoriškai lanko apie tris dešimtis laisvės atėmimo bausmę atliekančių vyrų.

Jos narių darbai nekart buvo įvertinti diplomais, laimėjo prizines vietas.

„Nuteistieji labiausiai mėgsta drožinėti. Prieš kelerius metus turėjome daugiau dailininkų nei drožėjų. Buvo net mezgėjų ir kalvių.

Esame ne pelno siekianti organizacija, todėl negalime pardavinėti dirbinių. Tačiau nuteistieji dažnai savo darbus dovanoja artimiesiems, draugams.

Tokios dovanos ypač pamalonina tėvus.

Jie pamato, kad klystkeliais nuėjęs jų vaikas sugeba ir šį tą gero.

Kartais tėvai net patys prašo, kad į studiją priimtume jų kalinčius sūnus.

Dailės studija turi autoritetą. Meninius nuteistųjų gebėjimus įvertino ir marijampoliečiai, kai praėjusiais metais miesto kultūros centre surengėme parodą.

Mūsų dailės studijoje kartais netikėtai menininko gyslelę aptinka tie, kurie laisvėje niekuomet nesidomėjo drožyba ar tapyba“, - pasakojo A. Baliukevičius.

Marijampolės PN nuteistieji - vadinamieji besargybiniai - pirmieji iš šalies įkalinimo įstaigų pradėjo dalyvauti socialinėse akcijose.

Praėjusiais metais prieš Vėlines jie kelias dienas triūsė Marijampolės kapinėse.

Šiemet, vykstant akcijai „Darom“, tvarkė Šešupės pakrantes, pagamino ir į Pašešupio parko medžius įkėlė 150 inkilų.

Prieš dvi savaites nuteistieji atnaujino tilto per Šešupę turėklus, ant jų pritvirtino gėlių lovelius, į kuriuos vėliau miesto gyventojai prisodino beveik 200 gėlių.

Šioje miesto šventėje buvo leista dalyvauti ir kruopščiai tilto turėklus šveitusiems bei dažiusiems nuteistiesiems.

Yra ir kita gyvenimo už grotų pusė - niūresnė ir pavojingesnė.

Ilgi metai nelaisvėje didina įtampą, todėl kartais dėl menkniekio prasiveržia nuteistųjų smurtas.

Prieš kurį laiką kalinys, atliekantis bausmę už žmogžudystę, su likimo broliu nepasidalijo cigaretės ir griebėsi peilio.

Vyrai aršiai susiginčijo, išvadino vienas kitą žodžiais, dėl kurių nuteistieji ypač tūžta.

Kelių dūmų prašęs, tačiau negavęs nuteistasis vienu peilio dūriu nužudė cigarete nepanorusį dalintis rūkalių.

Beje, nužudytojo artimieji atsisakė atsiimti jo kūną.

Iš Jonavos kilęs nuteistasis buvo palaidotas valstybės lėšomis Marijampolės kapinėse.

Gyvenimo už grotų neištvėrę nuteistieji kartais patys sau atima gyvybę.

Kasmet įkliūva ne po vieną moterį, į pasimatymą su nuteistuoju atvykusią su lauktuvėmis, už kurias gresia baudžiamoji atsakomybė.

Jaunos ir garbaus amžiaus lankytojos bando nuteistiesiems perduoti kvaišalų, kuriuos jos dažniausiai slepia intymiausioje kūno vietoje.

Marijampolės PN direktoriaus pavaduotojas Zenius Kunca pasakojo, kad beveik kasdien įkalinimo įstaiga apšaudoma mobiliųjų telefonų paketais.

Kalinių draugai savadarbėmis suspausto oro patrankomis stengiasi aprūpinti daug laisvo laiko turinčius ir telefoniniais sukčiavimais užsiimančius bičiulius.

Teritorija yra saugoma ir stebima, tačiau šauliai kartais įsigudrina šūvį paleisti taip, kad keli supakuoti telefonai nuskrieja tiesiai į lokalinį sektorių.

„Kartą toks paketas atsitrenkė į gelžbetonio stulpą ir atskėlė jo gabalą. Gerai, kad niekam į galvą nepataikė. Telefonai nesudužo, nes buvo gerai supakuoti“, - pasakojo Z. Kunca.

Marijampolės PN teritorijoje yra įrengta mobiliojo ryšio blokavimo sistema, tačiau ji gali veikti tik nedidelėje zonoje, antraip ryšys blokuojamas aplinkiniuose miesto gyventojų namuose bei įstaigose.

Z. Kunca pastebėjo, kad ne pirmą kartą už grotų atsiduriantys nuteistieji vis jaunėja.

Anksčiau tai būdavo 35-40 metų vyrai, o pastaruoju metu - 25-30. Prastėja ir jų išsilavinimas.

Apie tai byloja ir kai kurie įstaigos istorijos muziejaus eksponatai, kurie lankytojus iš laisvės gerokai pralinksmina.

Muziejuje demonstruojami nuteistųjų pasiaiškinimai dėl tvarkos ar drausmės pažeidimų.

Juose - gausybė gramatikos klaidų, žargono, pasitaiko keiksmažodžių.

Vienas pasiaiškinimas ne parašytas, o nupieštas, nes pričiuptam kaliniui buvo paprasčiau nupiešti, ką jis matė ir darė, nei mintis išdėstyti žodžiais.

Be to, šiame muziejuje eksponuojami ankstesnių laikų nuteistųjų baldai, indai, drabužiai.

Ypatingo lankytojų dėmesio sulaukia kalėjime draudžiamų daiktų ekspozicija, išradingos jų slaptavietės.

Bene įžūliausią slaptavietę mobiliajam telefonui nuteistieji buvo padarę būrio viršininko durų lentelėje.

Ryšio priemonė buvo aptikta atsitiktinai.

Pareigūnai pastebėjo, kad jų kabineto lentelės varžtai pernelyg nuzulinti. Tai sukėlė įtarimą, nes buvo aišku - lentelę kažkas dažnai sukinėja.

Mįslė paaiškėjo, kai pareigūnai atsuko lentelę. Jos vidus buvo išgremžtas taip, kad ertmėje tilptų telefonas.

Pasiimti iš slaptavietės telefoną nuteistiesiems nebuvo sudėtinga.

Vienas užeina į kabinetą ir dėl kokio nors reikalo kalbina būrio viršininką, tuo metu kitas kalinys iš durų išsikrapšto telefoną.

Šios ryšio priemonės (kaip ir telefonų abonentų knygos) jau daugelį metų anapus spygliuotos tvoros yra geidžiamiausias daiktas.

Tai patvirtina gausybė lengvatikių, vis užkimbančių ant telefoninių aferistų kabliuko ir prarandančių savo santaupas.