Tačiau kaip tik tie, kurie vylėsi, kad prezidentė pagaliau ryšis aiškiau apibrėžti savo poziciją labiausiai nervinančių visuomenę skandalų atžvilgiu, regis, privalės stipriai nusivilti. Ji šįkart kalbėjo sau nelabai būdinga diplomatiška intonacija, vengdama aštresnės retorikos, visur ieškodama kažkokio neįmanomo balanso, auksinio vidurio tarp priešingybių.
Jeigu vartotume jos pasiūlytą sporto terminologiją, sakytume, kad šalies vadovė pastaruoju metu cento puolėjo poziciją jau norėtų iškeisti į aikštės arbitro pareigas. Tiesą sakant, iš dalies tokį pasirinkimą laviruoti ir retorikos pasikeitimą galima suprasti – kai visuomenė yra šitaip susipriešinusi, pasidalijusi į nesutaikomus bastionus, labai aiškus kalbėjimas gali nuvilti vieną iš pusių, t. y. dideles žmonių minias, ir sumažinti reitingų rodiklius. Simptomiška, kad net tokiu Prezidentūrai tarsi jau abejonių nekeliančiu klausimu kaip Visagino atominės elektrinės statybos, prezidentė vengė tiesmukų įžvalgų, pasilikdama iš esmės atsitraukimo galimybę.
Dar visai neseniai abejodamas klausiau - kokiam žanrui reikėtų priskirti tokį kolektyvinio darbo rezultatą kaip metinė prezidento kalba: ar tai yra tik rutininis politinio spektaklio įvykis, kurio nėra reikalo pernelyg sureikšmint, ar, tarkime, užaugintų per metus idėjų derliaus iškilmingas išstatymas apžiūrai, programinių išteklių demonstravimas, drauge nubrėžiant gaires ateičiai, ar dar kažkas?
Trečiasis metinis pranešimas didele dalimi leidžia manyti, jog atskirais atvejais ši prezidento kalba gali tapti piktžaizdžių užkalbėjimu, suprantant pastarąjį žodį kaip verbalinio užkerėjimo, savotiškų burtų rūšį, kai, tarkime, atsisakant chirurginės intervencijos, kitų rizikingų terapijos būdų, pasirenkamas gydimas žodžiais.
Tačiau žodžiais išretėjusioje sintaksės erdvėje galima suderinti tai, kas nedera realiai, t. y. šiurkščioje tikrovėje, įrodinėjant, jog net tokios priešingybės kaip destrukcija ir įstatymas, taupymas ir išlaidavimas ne tiek neigia kiek papildo vienas kitą. Kita vertus, jeigu kokios nors Zigmos įgūdžiai užkalbėti ligą kartais atneša sėkmę, tai tokios „užsirožijusios“ situacijos kaip Garliavos istorija, regis, neįmanoma dezinfekuoti jokiais verbaliniais užkeikimais.
Kita vertus, visiškai nenuvertinkime žodžių, įvardydami – atpažįstame problemas, tokiu būdu kuriame tikrovę ir save. Kaip atrodo, visai nedaug tetrūko, jog šį prezidentės metinį pranešimą iš tiesų būtų galima pavadinti neįtikėtinai pavykusiu savo identifikacijos aktu.
Prezidentė labai teisingai atkreipė dėmesį, jog strateginės reikšmės visai šaliai darbai turi būti tęsiami keičiantis valdančiai Seimo daugumai, vyriausybėms perimant valdžios estafetę. Tai ypač svarbu pastebėti artėjant Seimo rinkimams ir permainoms valdžios postuose, taigi ši išvada yra savaime vertinga, mobilizuojanti dėmesį reikiama kryptimi.
Tačiau iki pat pranešimo pabaigos nekantriai laukęs taip ir nesulaukiau prezidentė įsipareigojimo tapti tokio darbų tęstinumo garantu. Kaip atrodo, ji lemiamu momentu kažko pabūgusi sustojo. Iš teisų, daug lengviau dauginti žodžius apie nekonstitucinį Konstitucijos garanto statusą nei prisiimti be galo sunkią realių užduočių naštą.