Pavyzdžiui, ypač svarbi žinia, kad Lietuvos ambasadorius Suomijoje Raumos jūrų uoste susitiko su Klaipėdos Šventojo Pranciškaus vienuolyno vienuoliais.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad Lietuvos generalinis konsulatas Čikagoje surengė tradicinę kultūros šventę, o mūsų generalinis konsulas Niujorke V. Sarapinas dalyvavo skulptūrų parodos, kurioje eksponuojamas lietuvių skulptoriaus V. Vildžiūno darbas, atidaryme.
O jau paties ministro A. Ažubalio tiesiog kiekvienas krustelėjimas vertas paskelbimo. Net ir tai, kad jis, pavyzdžiui, perėjo tiltą per Vilnią ir apsilankė Užupio respublikoje.
Tačiau URM nė žodžiu neužsiminė, kad tuo pat metu kadenciją baigusiam prezidentui V. Adamkui už Lietuvos ir Lenkijos ryšių plėtojimą Vroclave įteiktas apdovanojimas, kurį yra gavę buvę JAV, Čekijos vadovai, kiti iškilūs veikėjai.
Nėra jokio reikalo Lietuvos žmonėms žinoti ir to, jog V. Adamkaus vardu pavadintas bulvaras Gruzijos kurorte Anaklijoje, o šia proga neseniai surengtose iškilmėse drauge su juo dalyvavo ir prezidentas M. Saakašvilis.
Tai, kad buvusio Lietuvos vadovo nepastebi ministras A. Ažubalis, nestebina – jam išvis sunku ką nors matyti, kai žvilgsnis visą laiką įtemptai gaudo kiekvieną dabartinės šalies vadovės lūpų krustelėjimą.
Keisčiau, kad pro ryškiai šviečiančią D. Grybauskaitės saulę savo buvusio patrono, paskyrusio jį ambasadoriumi, nesugeba įžvelgti netgi ir URM pranešimus rengiančio šios ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento vadovas G. Puodžiūnas?
Tačiau URM atstovas tikriausiai taip ir turi elgtis. Koks jis būtų diplomatas, jei nesugebėtų susigaudyti, iš kurios pusės vėjas pučia?