Bene uoliausias juodasis metraštininkas yra žiniasklaida, tiksliau, ta jos dalis, kuri Lietuvos viešojo, ypač politinio, gyvenimo paveikslą be jokių skrupulų dažo daugiausia ar net išimtinai juoda spalva.
Besaikis ir beprasmis abstraktaus visuotinio blogio akcentavimas viešojoje erdvėje seniai bado akis daugeliui: ne vienam žurnalistui, institucijoms, susijusioms su žiniasklaidos priežiūra, neabejingiems visuomenės atstovams, politikams. Žurnalistė Aldona Žemaitytė su kartėliu rašo: „Mano kolegos, net ir iš kultūrinės spaudos, atėję į populiariąją žurnalistiką, ėmė […] niekinti jauną, besikuriančią valstybę, tapyti jos paveikslą niūriomis spalvomis, tyčiotis iš žmonių, kurie kalbėdavo apie pozityvius dalykus ar bandydavo daryti pozityvius darbus“. Lietuvos pažangos strategijos projekte „Lietuva 2030“ pažymima: „Viešojoje erdvėje vyraujančios nuostatos nėra palankios – nepakanka atvirumo ir tolerancijos kitaip mąstančiajam, pagarbos kuriančiam asmeniui, žiniasklaidoje vyrauja negatyvizmas, trūksta analitiškumo“.
Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė pabrėžia, kad nemažai žurnalistų „vadovaujasi nerašyta, bet aiškiai pastebima taisykle „kuo blogiau valstybėje ir visuomenėje – tuo geriau“. Vienas Vilniaus universiteto profesorius Naujojoje Romuvoje paskelbė straipsnį „Lietuva: valdymo forma – graibštukų respublika, valdymo rezultatas – duoneliautojų tauta“. Šiame visuotinį blogį neva demaskuojančiame rašinyje apokaliptiškai teigiama, esą tauta, sugebėjusi į valdžią išrinkti „tiktai ubagų karalius arba profesionalius juokdarius, ne tik kad nenusipelno gyventi geriau, bet ir apskritai gyventi“… Tokių tuščios retorikos „perlų“ straipsnyje apstu: „ir po dvidešimties metų mes vis dar tebesame neįgali tauta ir valstybė“; mūsų įstojimo į ES rezultatų „neįmanoma nematyti: saulei leidžiantis […] pasižiūrėkite Lietuvos kelių kelelių ir vieškelių, vedančių į Vakarus, kryptimi – juose dar nenusėdo dulkės nuo bėgančiųjų iš Lietuvos kojų“; valstybė „jau yra tapusi senukų pensionatu“. Apibendrindamas „gilias“ savo įžvalgas apie lietuvius, tuos „beprotiškai keistus žmogeliukus“, autorius pasitelkia žinomą patarlę: „Na, bet, kaip sakoma, kvailį ir bažnyčioje muša, ir nieko čia nebepadarysi“.
Skaitant tokį tekstą, nelengva atsikratyti įspūdžio, kad akademinės bendruomenės atstovas savo noru tapo juodosios žurnalistikos mėgdžiotoju. Mėgėjų diagnozuoti atkurtos valstybės neįgalumą ar net baigtį nestinga: „Gyvename okupuoti Europos Sąjungos“ (Gediminas Jakavonis); „Kovo 11-osios Respublika baigėsi, buvo sunaikinta tų „integratorių“(Romualdas Ozolas); „Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektinėje“ (Arvydas Šliogeris).
Bendrą negatyvų viešosios erdvės toną labai sutirština bemaž išskirtinai juodomis spalvomis nušviečiamas Lietuvos politinis gyvenimas, valdžios institucijų, politikų veikla. Leonidas Donskis atkreipia dėmesį, kad žiniasklaidoje jau įsitvirtino „sadistinis“ ir „mazochistinis“ politikos komentavimas, „kuriame dominuoja siekis sumenkinti kitus ir save“. Kad požiūris į šį viešojo gyvenimo barą pabrėžtinai neigiamas, patvirtina ir neseniai Delfi portale pasirodžiusi informacija, kad ES vidutinis blogų ir gerų naujienų santykis žiniasklaidoje yra 6/4, o Lietuvoje – 9/1.
Drįsčiau teigti, kad tokia žiniasklaida yra pagrindinis šaltinis, kurio drumstu vandeniu nuodijama Lietuvos viešoji nuomonė, jos vox populi. Į galvas kasdien kalte kalamas daugiau ar mažiau iškreiptas Lietuvos politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo vaizdas. Tai savo ruožtu lemia neobjektyvų žvilgsnį į tikrovę, lydimą neadekvačių, tarpais net šizofreniškų, sociumo reakcijų ir elgsenos. Menka paguoda, kad ir Vakarų žiniasklaida pastebimai krypsta ton pusėn, kai gera naujiena laikomos vien blogos žinios, nes būtent jos sparčiai kelia populiarumo reitingus.
Kyla klausimas, kodėl didžioji ir bene įtakingiausia Lietuvos žiniasklaidos dalis savo verslo smagračiu laiko negatyvizmą? Kokios šio apgailėtino reiškinio priežastys? O gal iš tikrųjų šalyje stojo juodmetis?
Atsakymas yra, matyt, gana paprastas: žiniasklaidą, kaip, beje, ir kitas veiklos sritis, valdo interesai. Nuodingą juodosios žiniasklaidos energiją, manyčiau, palaiko trys banginiai: a) naudos arba pelno troškimas; b) galios arba įtakos, visuomeninio reikšmingumo siekis; c) viešasis interesas, kuris neretai (gal ir dažniausiai?) pasitelkiamas aniems dviem tikslams užmaskuoti.
Pirmasis komercinės žiniasklaidos, kaip savitos verslo srities, interesas yra savaime suprantamas ir natūralus. Arši konkurencija skatina bet kokia kaina privilioti kuo daugiau savo produkcijos vartotojų, nes tai lemia, ar didės tiražas, ar kils reitingas, ar daugės reklamos, taigi ir pajamų.
Skaitytojų, žiūrovų ar klausytojų gausa yra svarbus, bet nepakankamas veiksnys, kad būtų patenkintas antrasis – galios – interesas. Siekdama šio tikslo žiniasklaida stengiasi pateikti save kaip viešosios nuomonės reiškėją, tapatinasi su „masėmis“, kad įgytų teisę kalbėti jų vardu. Būtent viešoji nuomonė sankcionuoja žiniasklaidos galią, užtikrina jos poveikį viešajam gyvenimui, leidžia tapti įtakinga visuomenės institucija.
Kad įgytų viešosios nuomonės palankumą, žiniasklaida arba prisitaiko, pataikūniškai susitapatindama su ja, arba ją formuoja, manipuliuodama žmonių jausmais, nuotaikomis, rūpesčiais, o dažniausiai derina abu šiuos metodus. Tad žiniasklaida, ypač komercinė, yra priversta spręsti dvejopą uždavinį: teikti vartotojams patrauklią informacinę produkciją, atitinkančią visuomenės pomėgius ir viešąją nuomonę, o kartu ugdyti ir dauginti ištikimus nekritiškus jos vartotojus.
Tokie lengvatikiai laikytini mentaliniais klonais, išugdytais manipuliuojamos viešosios nuomonės. Tai, kad žiniasklaida pati kuria savo vartotojų kontingentą, tyrinėtojai laiko faktu, iš esmės nekeliančiu abejonių: „medijos ne tik tenkina vartotojų informacinius pomėgius, bet ir juos kuria“; žiniasklaidos „auditorija yra iš dalies jos sukuriama“; televizija „teikia publiką programų transliuotojams“; „žiniasklaida organizuoja ne vien informaciją, bet ir auditoriją“; žiniasklaidos vartotojai „nemenka dalimi yra medijų konstruktas“. Apibendrintai žvelgiant, neabejotina: „Vartotojų visuomenės nariai patys yra suprekinimo produktai“.
Nei pelno, nei galios siekis, nei polinkis tapatintis su viešąja nuomone patys savaime nėra nei smerktini, nei girtini. Žiniasklaida gali tapti įtakinga, tik įgyvendinusi šiuos siekius. Kitas reikalas, kaip ši įtaka yra įgyjama ir kokiais tikslais naudojama. Jei žiniasklaida savo įtaką nukreipia viešajam interesui ginti, bendrajam gėriui puoselėti, ji tampa reikšmingu šalies socialinės ir kultūrinės pažangos veiksniu. Priešingu atveju ji griauna visuomeninio gyvenimo pamatus, lėtina pažangą, skatina viešosios erdvės degradaciją.
Lietuvos viešąją erdvę kaustančio negatyvizmo priežastis banali – tai žiniasklaidos savininkus, žurnalistus ir kitus viešojoje erdvėje besireiškiančius asmenis apėmęs nežabotas galios, įtakos, pripažinimo troškimas. Tiek Lietuvoje, tiek kitur to pasiekti kur kas lengviau, teikiant neigiamą informaciją, pranešant blogas, o ne geras žinias. Naujienos apie tragiškus įvykius, nusikalstamus veiksmus, grėsmes, ypač susijusias su daugelio žmonių interesais, prikausto žiūrovų, klausytojų ar skaitytojų dėmesį, o tada belieka jį gudriai kurstyti. Susirūpinę žmonės ir toliau aktyviai seka įvykių raidą.
Tragedijų ar grėsmių fone žiniasklaida stengiasi būti ar dėtis uolia visuomenės interesų gynėja, įžvalgia socialinių grėsmių prevencijos institucija, įtakinga jėga, nuo kurios priklauso, kaip toliau klostysis įvykiai. Blogos žinios – tai puiki dingstis primesti atsakomybę, apkaltinti ir bausti už tam tikrus veiksmus ir jų padarinius. Remdamasi realiu viešosios nuomonės palankumu ar tik prisidengdama ja, žiniasklaida skelbia nuosprendžius kaltiesiems, kuriuos pati ir nustatė, suvokdama save „kaip instituciją, atsietą nuo valstybės, stovinčią šalia visuomenės ir todėl įpareigotą […] „kritikuoti“ tai, kas yra netinkama“.
Pataikaudama viešajai nuomonei, į teisiamųjų suolą ji beveik visada sodina valdžią, politikus, valdininkus, kuriems be išlygų taiko kaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija yra išimtinai visuomenės privilegija, nes daugiausia (bet ne vien) ji ir maitina komercinę žiniasklaidą. Tad neigiamos, blogos žinios yra neabejotinai pelningesnės už geras. Gera naujiena paprastai nesuteikia dingsties parodyti savo galią, ką nors apkaltinti ir nuteisti, prisiskirti sau gelbėtojo nuopelnus, jaustis įtakingam, reikšmingam. Todėl nekeista, kad JAV prezidentui Lyndonui Johnsonui, prašnekusiam apie žalą, kurią daro negatyvizmo pertekusi žiniasklaida, Time redaktoriaus Henry’s Luce’s atsakė taip: „Pone Prezidente, geros žinios nėra žinios. Blogos žinios yra žinios“.
Lietuvos žiniasklaidos užmojai siekti įtakos ir galios – jokia paslaptis jos raišką stebintiems analitikams. Rytis Juozapavičius teigia: „Pagrindinis skirtumas tarp lietuviškos ir Vakarų žiniasklaidos yra tas, kad mūsiškiai labiau nori daryti įtaką, o vakariečiai – labiau nori informuoti“. Anot Zamžickienės, agresyvioji mūsų žiniasklaidos „stovykla, žymiausi jos atstovai šiandien pradeda realiai pretenduoti į galią ir valdžią“.
Galima būtų taikstytis su žiniasklaidos nuostata be jokių skrupulų siekti pelno ir galios (o tai ir daro ją priklausomą nuo negatyvizmo), jeigu ne žala viešajam interesui, kurį aiškiai nusako įstatymai pabrėždami, kad žiniasklaida, žurnalistai „savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais […], humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę […], padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę“. Šie žodžiai kai kuriems žiniasklaidos priemonių savininkams, o ir žurnalistams, jau seniai kelia tik cinišką šypseną. Kadangi komercinei žiniasklaidai menkai rūpi viešasis interesas, pareigos jį užtikrinti turėtų imtis visuomeninė žiniasklaida, mūsų šalyje – pirmiausia Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Ar imasi? Jei imasi, ar pakankamai gerai tą daro? Tai retoriniai klausimai, nes akivaizdu, kad viešasis gyvenimas vis sparčiau marginalizuojamas, pasitelkiant juodąsias manipuliacines technologijas.
Nesveika viešoji erdvė, pritvinkusi įtarumo ir neapykantos, skatinanti šizofrenišką mąstyseną ir elgseną, yra puiki terpė sėti kryptingai neigiamą informaciją. Labiausiai paplitusius žiniasklaidos „sėjos“ metodus sąlygiškai galima suskirstyti į semantinius ir pragmatinius. Pirmieji remiasi tokiu semantiniu kontekstu, kuriame pateiktas bet koks socialinis reiškinys neišvengiamai įgaus neigiamą prasmę. Antraisiais siekiama tiesiogiai išgauti norimą jausminį atsaką, suinteresuotai pakreipti viešąją nuomonę, žmonių nuotaikas ir požiūrį į faktus, patraukusius žiniasklaidos dėmesį, ypač tuos, kurie susiję su valdžios institucijų, politikų veikla.
Reiškinių pateikimas, priskiriant jiems vienokią ar kitokią prasmę, lemia ne tik tai, kaip yra suvokiama tikrovė, bet ir kas laikoma tikrove. Tikrovė neatsiejama nuo interpretacijos – tai įprasminimo veiksmas ir semantinis jo rezultatas – prasmė. Žiniasklaida praneša apie įvykius, faktus, suteikdama jiems tam tikrą atspalvį, kad vartotojų sąmonėje susiklostytų norimas vaizdinys, reiškinių supratimas ir reakcija į juos, ypač tais atvejais, kai žmogus neturi tiesioginio sąlyčio su nušviečiamais įvykiais ir asmenimis.
Semantiniai metodai ypač sumaniai pasitelkiami niūriam Lietuvos politinio, socialinio ar ekonominio gyvenimo vaizdui kurti. Mūsų šalies socialinės raidos rodikliai, politinio gyvenimo faktai dažniausiai pateikiami klestinčių Vakarų šalių, ES senbuvių socialinės raidos, politinės kultūros kontekste. Pavyzdžiui, laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam Lietuvos gyventojui (Eurostato duomenimis, 2010 m. ji sudarė 57 proc. ES vidurkio) buvo lyginama su analogišku Liuksemburgo rodikliu (271 proc.). Suprantama, toks lyginamasis kontekstas verčia griebtis už galvos, tačiau būtų tikrai keista, jei aplenktume minėtą gerovės šalį. Didžiausia tokių lyginimų yda ta, kad ignoruojamos istorinės aplinkybės (ilgus dešimtmečius trukusi okupacija ir kt.), lėmusios krašto ekonominį, socialinį, kultūrinį atsilikimą ir iki šiol trukdančios įsibėgėti.
Jokia šalis, ne tik Lietuva, nepajėgtų lengvai peršokti per tokią istorijos nulemtą prarają ir bematant atsidurti tarp turtingiausių valstybių. Taip manantys vietoj blaivaus tikrovės supratimo bruka naivią iliuziją. Neatsižvelgiant į istorinius veiksnius, atsakomybė už esamą padėtį užkraunama vien dabarties kartoms, diegiama nepagrįsta nuomonė, esą visuomenės raida ir gerovė priklauso vien nuo voliuntaristinių valstybės veiksmų. Kaltė dėl to, kad lūkesčiai neišsipildo taip sparčiai, kaip norėtųsi, suverčiama valdžiai, ji tampa tuo atpirkimo ožiu, kurį pliekia, kas netingi, ypač uoliai vanoja žiniasklaida, įsiteikdama viešajai nuomonei. Besaikę, menkai argumentuotą valdžios kritiką daugelis priima kaip absoliučią tiesą, nes Lietuvoje dar labai gaji iš sovietmečio paveldėta, politinių populistų ir žiniasklaidos palaikoma paternalistinė valstybės samprata, esą už žmonių gerovę atsako vien valdžia. Toks viešojoje erdvėje skleidžiamas požiūris diegia iškreiptą tikrovės supratimą ir verčia liguistai, neadekvačiai reaguoti į nūdienos procesus.
Kitoks, nepalyginamai šviesesnis, šiandieninio Lietuvos gyvenimo vaizdas atsiveria, kai žvelgiame iš istorinio, tegul ir nedidelio, atstumo – nuo Kovo 11-osios. Galime pagrįstai didžiuotis istoriniu savo vaidmeniu tada, kai buvo griaunama sovietinė blogio imperija, jai žlugus ne tik Lietuva, bet ir kitos Sovietų Sąjungos, Vidurio ir Rytų Europos šalys atkūrė nepriklausomybę. Krašto ūkis, per du dešimtmečius pastatytas ant kojų, dabar daugiau kaip pusę produkcijos eksportuoja į Vakarus. Nuolat auga faktinis individualus vartojimas, 2010 m. siekęs (lyginamaisiais perkamosios galios vienetais) 61 proc. (prieš krizę, 2008 m. – 70 proc.) vidutinio vartojimo lygio ES šalyse. Sovietmečiui baigiantis, automobilį turėjo kas antra trečia šeima, dabar automobilis tenka kiekvienam suaugusiam Lietuvos gyventojui. Buvo sukurti ir daugiau ar mažiau sėkmingai funkcionuoja visi demokratinės valstybės institutai, švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, kultūros ir kitos sistemos, tenkinančios bendrąsias visuomenės reikmes.
Minėti faktai rodo, kad istorinis krašto raidos matmuo veiksmingai padėtų įveikti viešojoje erdvėje vyraujantį perdėtai negatyvų, vienpusišką požiūrį į dabartinę būklę, skatintų suvokti tikrovę blaiviau ir adekvačiau, o tada ir žmonių laikysena darytųsi brandesnė, nuotaikos būtų mažiau depresyvios, o reakcijos – labiau motyvuotos.
Kitas semantinis būdas, naudojamas kurti negatyviam tikrovės paveikslui, yra socialinio, politinio gyvenimo reiškinių pateikimas idealių vaizdinių, normų, reikalavimų kontekste. Pasak Lauro Bielinio, „kaip ir visame pasaulyje, Lietuvos žiniasklaida kritikuoja valdžią iš „idealios politikos“ pozicijų“. Vos buvo atkurta Nepriklausomybė, iškart pasipylė priekaištai, kad nėra nei tikros demokratijos, nei teisinės valstybės. Tokio abstraktaus, neargumentuoto priekaištavimo tradicija gyvuoja ir šiandien: „Ne tokios Lietuvos tikėjomės“, „Ne už tokią Lietuvą kovojome.“ Tikrovės reiškiniai, vertinami remiantis idealybės vaizdiniais, visada atrodys nevisaverčiai, ydingi, taisytini. Galia susiviliojusi žiniasklaida kartu su įvairaus plauko populistais tokią laikyseną pavertė perspektyviu verslu – virkauti, kad valdžia nieko nesugeba, neįgyvendina žmonių lūkesčių, didelio proto nereikia. Negatyvizmo purslai be paliovos trykšta viešojoje erdvėje, didindami nepagrįstą įtampą, nusivylimą valstybe, o tai stumia į socialinę apatiją, net depresiją.
Nepatrauklus Lietuvos viešojo gyvenimo įvaizdis dažnai kuriamas ir pasitelkiant tokį metodą, kai dalyko esmę išreiškianti prasmė pakeičiama neesmine, t. y. pseudoprasme, semantiniu erzacu. Šį ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žiniasklaidos plačiai naudojamą tikrovės pateikimo būdą teoretikai vertina kaip „prasmės evakuaciją, būties ir tiesos išsiskyrimą“, nes tikrovę pakeičia surogatiniai dariniai, „pseudoįvykiai“ ir pan. Tikrovė iškreipiama, marginalizuojama, o žmonių reakcija į šitaip vaizduojamus socialinio, politinio gyvenimo įvykius tampa neadekvati, neracionali, paviršutiniška.
Žinoma, ne visada lengva nustatyti esminę įvykių prasmę, nes niekam nesuteikta privilegija neklystamai ją, kaip, beje, ir tiesą, apčiuopti. Išryškinti esmę padeda konkrečių įvykių, socialinio gyvenimo faktų įprasminimas viešojo intereso, fundamentalių visuomenės vertybių kontekste. Pavyzdžiui, FNTT vadovų atleidimą ir jo sukeltus valdančiosios koalicijos nesutarimus kai kurie politikai mėgino pavaizduoti kaip „vaikų žaidimus smėlio dėžėje“ ar „priešrinkiminius pasistumdymus“, ignoruodami esminę konflikto priežastį ir tikslą – tai būtinybė atkurti teisingumą.
Nestinga norinčių numarinti prasmę ir Garliavos įvykių atveju: nutylima, kad esminis dalykas yra pedofilijos bylos baigtis, o jau tada derėjo spręsti, ar galima mergaitę grąžinti motinai, nepažeidžiant viešojo intereso – vaiko teisės augti saugioje, fiziškai ir morališkai palankioje aplinkoje (visos televizijos rodė Kedžių namų šturmą, kai gegužės 17-osios paryčiais iš globėjos namų buvo ištempta klykianti mergaitė. Laimutės Stankūnaitės advokatas filmavo ir automobilyje, „tolstančiame nuo Garliavos“. Pagyrė išsigandusį vaiką, kad gražiai pradurtos jos ausytės auskarams įverti, o motina pasidžiaugė jau seniai atlikusi šią procedūrą. Vien iš to aišku, kad kafkiškas procesas dar toli gražu nesibaigė).
Esminė prasmė pakeičiama marginalinėmis pseudoprasmėmis vertinant ne tik paskirus įvykius, bet ir ištisas veiklos sritis. Lietuvos viešojoje erdvėje tokia lemtis ištiko politiką, kuri, vertinant idealios politikos masteliais, neatrodo nei nepriekaištinga, nei itin solidi. Todėl nemaža dalis žurnalistų, politologų, politikos apžvalgininkų ir net pačių politikų ėmė apie ją kalbėti iš aukšto, kaip apie nerimtą, „nešvarų“ dalyką, purviną „žaidimą“, politinį „teatrą“ ar „spektaklį“, „politinį verslą“ ir pan. Politinės veiklos prasmę iškreipiantys, marginalizuojantys vaizdiniai netruko įsitvirtinti – viešoji nuomonė nekritiškai persiėmė tokiomis politikos vertinimo klišėmis. Ne tik Lietuvos žiniasklaida vis dažniau pateikia politikos karikatūrą, pakaitalą, surogatą. Su tuo, žinoma, nelinkę taikstytis kritiški žmonės, turintys autentišką politinės veiklos patirtį.
Antai monsinjoras Alfonsas Svarinskas viešai paprieštaravo tiems, kas paniekinamai atsiliepia apie politiką, pabrėždamas, kad politiko darbas nė kiek ne mažiau reikšmingas negu kiti darbai. Jei žurnalistai, politologai, politikai turėtų tokią politinę patirtį, kokią turi Svarinskas ar turėjo Lietuvos partizanai, kovoję už Tėvynės laisvę, jiems liežuvis neapsiverstų kalbėti apie politiką kaip apie žaidimą, spektaklį ar nešvarų verslą. Daiktus reikėtų vadinti tikraisiais vardais: prasta, niekam tikusi politika yra prasta, bloga, nevykusi, nusikalstama politika, bet vis tiek ne žaidimas ar teatras. Gal tada dingtų ir noras į Seimą rinkti šoumenus vietoj atsakingų, sėkmingą politinio darbo patirtį turinčių asmenų?
Ydingas įprasminimas pasitelkiamas ir kaip priemonė, padedanti viešai sujaukti tradicinę esminių tautos ir visuomenės politinių, socialinių, kultūrinių vertybių hierarchiją. Taip atsitinka, kai bandoma ištrinti prasminę, vertybinę takoskyrą tarp kolaboravimo ir rezistencijos, tarp sovietinės okupacijos ir savanoriškos narystės Europos Sąjungoje, tarp nelaisvės ir laisvės, jei ši kam nors neatnešė geidžiamos gerovės.
Esminių vertybių, principų gynimas tendencingai priešpriešinamas tolerancijos principui, formaliai suvokiamas teisėtumas tapatinamas su teisingumu, mėgstamas sporto žaidimas prilyginamas religijai, nacionalines šventes, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją, užgožia komercinio intereso skatinamas dėmesys Lietuvoje bemaž nešvenčiamai šv. Valentino dienai. Didžiųjų religinių švenčių – šv. Kalėdų, šv. Velykų – prasmė apgailėtinai subanalinama nuolatiniais svarstymais apie pinigų sumas, kurias gyventojai planuoja skirti šventinėms reikmėms, tarsi tai ir būtų svarbiausia. Apskritai pati šventės prasmė taip suprimityvinama, kad bet koks laisvadienis, sudarantis sąlygas pramogoms ir komercijai, skelbiamas švente, nors ten nieko šventa nėra. Taip atsirado „alaus šventė,“ „vyno šventė“ ir nemažai kitų panašaus pobūdžio „švenčių“.
Semantinių manipuliacijų, kurios pasitelkiamos kurti negatyviam viešojo šalies gyvenimo paveikslui, atsargos yra bemaž neišsenkamos, jų visų nė į jaučio odą nesurašysi. Vis dėlto aptarsiu dar vieną kitą žiniasklaidos itin mėgstamą ydingo reiškinių įprasminimo būdą. Pavyzdžiui, koks nors neigiamas įvykis, faktas nepagrįstai suvisuotinamas, suabsoliutinamas, vadovaujantis nuostata, kad šaukštas deguto visą medaus statinę sugadina. Prieš keletą metų buvo pranešama apie plėšiką, kuris užpuolė kunigą ir dujų balionėliu papurškė jam į akis.
Žiniasklaidos reakcija buvo vienareikšmė: „Lietuvoje gyventi nesaugu.“ Neatsakingai suvisuotinamas savanaudiškas pavienių politikų, valdininkų elgesys, korupcijos pasireiškimai lėmė, kad įsitvirtino negatyvus stereotipinis požiūris į visus politikus, Seimo narius, valdininkiją: „Visi jie vagys, visi tik ir siekia pripulti prie valdžios lovio“… Paskirą atvejį pavertus visuotiniu, žinių apie jį reikšmė labai padidėja: galima kalbėti jau ne vien apie konkretų faktą, o apie daugeliui žmonių svarbią – tikrą ar tariamą – problemą, prisiskirti nuopelnus už tai, kad ji buvo įžvelgta, paviešinta, aktualizuota, ir apkaltinti valdžią, kuri privalo tą spręsti, bet nesprendžia. Kartu patraukiamas ir masinės auditorijos dėmesys. Žiniasklaida po tokių atakų tiek pati save laiko, tiek viešosios nuomonės akyse jaučiasi esanti visuomeniškai dar reikšmingesnė, nevengia parodyti savo galios, ima daryti įtaką valdžios institucijoms, diriguoti visuomenės gyvenimui.
Slogų Lietuvos socialinės tikrovės vaizdą kuria ir nuolatinės juodosios prognozės, nepaliaujamas galimų grėsmių, blogų perspektyvų akcentavimas. Dar nesibaigė šis šildymo sezonas, o jau imta kalbėti, kad kitą sezoną šildymas galimai brangs, gąsdinama, kad per ateinančius dešimt metų maisto kainos šoktels keturgubai. Panašias prognozes kasdien kala į galvą radijas, televizija, spauda, interneto portalai. Kai kurie laidų vedėjai, dienraščių žurnalistai net aptardami geras naujienas, džiugius gyvenimo reiškinius pavydėtinai atkakliai siekia išryškinti neigiamus aspektus, galimas grėsmes, kad sumenkintų pozityvią jų reikšmę. Ant negatyvizmo mielių užmaišyta viešąja nuomone nevengia manipuliuoti ir reklama: „Oi, kaip pavargau bėgiodama ir ieškodama mažiausios vaistų kainos.“
Lietuvos, kaip ir kitų šalių, žiniasklaida taiko ir pragmatinius manipuliavimo informacija būdus, kuriais paprastai siekiama užvaldyti auditorijos dėmesį, paveikti klausytojų, žiūrovų, skaitytojų jausmus, nuotaikas, įdiegti norimas vertybines nuostatas, formuoti viešąją nuomonę ir daryti įtaką valdžios institucijoms. Šie siekiai patys savaime nėra peiktini. Svarbu, koks yra jų turinys ir visuomeninė reikšmė. Pasitelkdama įvairius pragmatinio manipuliavimo informacija būdus žiniasklaida skleidžia viešojoje erdvėje perdėm negatyvų, atgrasų, vienpusišką Lietuvos socialinio, politinio gyvenimo paveikslą. Tai dar vienas veiksnys, skatinantis iškreiptai suprasti tikrovę, – žmonės emociškai išmušami iš pusiausvyros ir ima neadekvačiai, net šizofreniškai reaguoti į socialinio gyvenimo procesus, o ypač į valdžios institucijų, politikų veiksmus.
Pragmatinius manipuliavimo informacija metodus yra gana išsamiai išgvildenę mokslininkai, tyrinėjantys medijų problemas. Peteris Dahlgrenas pabrėžia, kad žiniasklaidos polinkis į „sensacijas, skandalus, personifikaciją ir kraštutinį dramatizavimą“ nulemtas dviejų veiksnių – tai populiarumo siekis ir vartojimo plėtra. „Žinios sutelkia dėmesį į dramatišką, konflikto saistomą emocionalų įvykį“, – teigia Jennifer Stromer-Galley ir Kathleen Hall Jamieson. Pasak Agner Fog, „žinios labiau linksmina negu informuoja, siūlydamos daugiausia paskalas, skandalus, pasakodamos apie seksą ir smurtą“. Udo Ulfkotte pažymi: „Žiniasklaida nepaprastai mėgsta katastrofų žurnalistiką“. Stiprėjantį žiniasklaidos dėmesį sensacijoms, nusikaltimams, nelaimėms, smalsumą žadinantiems garsenybių asmeninio gyvenimo faktams, iškrypėliškam elgesiui, netikėtumams, pavojams pabrėžia ir kiti autoriai: Michaelas Schudsonas, Paulas A. Tayloras, Janas Ll. Harris, Duane Elgin. Žurnalistai stengiasi patraukti vartotojus rėksmingomis straipsnių antraštėmis, laidų anonsais, už kurių dažnai neslypi joks rimtesnis turinys. Atsitinka kaip tam restorano lankytojui, kuriam vietoj pietų siūloma pasitenkinti meniu.
Atidesni skaitytojai, žiūrovai ar klausytojai įvairius manipuliavimo informacija būdus nesunkiai įžvelgia ir Lietuvos žiniasklaidoje. Bet kokiam neigiamam socialinio gyvenimo įvykiui, ypač susijusiam su valdžios įstaigų, politikų veikla, čia suteikiamas skandalo statusas. Apie tokią žurnalistinio skandalo šydu apgaubtą politiką sakoma, kad ji „gimsta ryte, per pietus sukritikuojama, o vakare nužudoma“. Lietuvos žiniasklaida, o gal ir viešoji erdvė apskritai, išsiskiria tuo, kad yra ypač agresyvi, pritvinkusi patyčių, politinius šalies institutus ji kritikuoja ciniškai, be argumentų ir be teisės pasiaiškinti.
Pateiksiu keletą pavyzdžių, parinktų daugiausia iš praėjusių metų gruodžio mėnesio Lietuvos ryto, Respublikos, Verslo žinių: „valstybė – lyg patiltės plėšikas“; „valdžiai gal ir būtų galima atleisti nuprotėjimo per mokesčių pataisas formą“; politikas (kalbama apie Seimo narį) „atrodė tarsi iš vandens ištrauktas žiopčiojantis žuveliokas“; valdžia linkusi vadovautis „Pilypų iš kanapių filosofija“; „konservatoriai […] suskato vaidinti motinas tereses“; valdžia „į vargstančius tautiečius spokso kaip į niekingas trąšas“; „A. Sekmoko pliurpalai jau seniai juokina net Lietuvą“; Irena Degutienė „ėmė kunkuliuoti lyg Vezuvijus“; „Sprendžiant iš valdžios, [Lietuvai] jau prasidėjusi senatvinė silpnaprotystė“; „Ką labiausiai šiomis dienomis primena Seimo nariai? Ko gero, tokį vieną arklinių šeimos žinduolį, kuris spyriojasi, bet šeimininko tempiamas už virvės vis tiek slenka į priekį“; „Papildomų lėšų paieškos vertos siaubo filmo siužeto, kurio dalyviais tapo besiblaškantys Seimo nariai ir nuo matomų vaizdų pašiurpusi visuomenė“; Ingrida Šimonytė, Andrius Kubilius nurėžė dalį pensijos, nes „silpnąjį engti taip lengva. Koncentracijos stovyklų prižiūrėtojai […] taip pat sugebėdavo taip nuengti silpnuosius, kad jie imdavo ir pasimirdavo“… Niekinančiam požiūriui į politikus, į valstybės institucijas išreikšti specialiai parenkama kuo šiurkštesnė, kuo labiau įžeidžianti leksika.
Seimo nariai ne diskutuoja, ginčijasi, bet „pešasi“, „riejasi“, „pjaunasi“, „dievagojasi“, „siautėja“; įstatymus jie ne kuria, o „karštligiškai kurpia“. Kai kurių žiniasklaidos atstovų akimis žvelgdami į ne itin darnius valdančiosios koalicijos, valstybės institucijų tarpusavio santykius, pamatysime neįtikėtinų dalykų: pasirodo, čia vyksta „karai“, tarp jų ir „pilietiniai“, „mūšiai“, „laužomos ietys“, suduodami „smūgiai“, „kirčiai“, iškasami ir užkasami „kovos kirviai“; jie „tvatijasi“, skaldo vieni kitiems „antausius“, talžosi „šlapiomis mazgotėmis per veidą“; jei kam nepasiseka, oponentai „tyliai ar piktdžiugiškai kikena“. Koks fantasmagoriškas, šizofreniškas mūsų politinio gyvenimo paveikslas! Tačiau jis neturėtų stebinti: žiniasklaida nenori konkurentų – stiprios valdžios, įtakingų, ryškių politikų. Kai kurių tyrinėtojų manymu, dėl valdžios puolimo, kurį žiniasklai da vykdo be jokių paliaubų, nyksta „reali politinė lyderystė daugelyje Vakarų demokratijų“.
Iš asmeninės patirties galiu paliudyti: darbas Seime nė iš tolo neprimena to koktaus vaizdo, kokį piešia žiniasklaida, todėl žurnalistinė Seimo karikatūra man įspūdžio nedaro. Kaip, beje, ir nemažai kitų vaizdinių, persūdančių esamą padėtį, – pavyzdžiui, kalbos apie pensininkų sluoksnio, kultūros sferos „genocidą“, kiaušinių „krizes“, „karus“, „kosmines kainas“, kurios „šiurpina“ Lietuvą. Kartėlis graužia dėl to, kad daugelis žmonių, tarp jų ir kai kurie intelektualai, viešojo gyvenimo procesų komentatoriai, kultūros ir meno atstovai, šias šizofreniškas socialinės, politinės šalies tikrovės hiperboles priima kaip gryną tiesą, neįžvelgdami, kad už jų kyšo nuogi komerciniai ir galios interesai.
Apnuodytoje viešojoje erdvėje vyksta žiniasklaidos kurstomas valstybės ir jos institucijų niekinimo vajus, didinantis nevisavertiškumo kompleksą, keliantis paranojišką įtarumą. Žiniasklaida Lietuvos visuomenę rodo neva draskomą neišsprendžiamų vidinių konfliktų, nesiliaujančių niekingų vaidų, tam aprašyti vartodama karinį leksikoną. Šis įprotis, matyt, paveldėtas iš marksizmo ir militarizmo dvasia persmelktos sovietinės mąstysenos, nedera su demokratiniu mentalitetu, puoselėjamu Vakarų šalyse. Tokia laikysena susijusi ir su profesinės etikos nepaisymu, – pasak Zamžickienės, žiniasklaida iš savo puslapių ir ekranų jau baigia išguiti paskutinius moralumo likučius. Agresyviosios žiniasklaidos įtaka įvairioms socialinio gyvenimo sritims, kartu ir valstybės institucijoms, stiprėja, todėl tikėtina, kad ir Lietuvoje ilgainiui įsitvirtins mediakratija, apie kurią jau seniai su nerimu kalbama daugelyje demokratinių šalių: „Šiandien Nyderlanduose ir kitur yra pakankamai aišku: demokratiją pakeitė mediakratija“. Keitho Redferno nuomone, „britai ir amerikiečiai jau gyvena ne demokratijos, bet mediakratijos sąlygomis, kur sprendimus dėl būsimų vyriausybių priima ne rinkėjai, o žiniasklaida“.
Mediakratijos įsigalėjimas kelia susirūpinimą daugiausia dėl žalingų, destruktyvių socialinių ir kultūrinių padarinių, kuriuos jau įžvelgia tiek Lietuvos, tiek kitų šalių analitikai. Siekdama pelno ir įtakos, žiniasklaida orientuojasi į masinę auditoriją, į vidutinybes, siūlydama joms, pasak Theodoro Adorno, žurnalistų jau sukramtytą, „vaikišką maistą“, todėl intelektinis, kultūrinis viešosios erdvės lygis neišvengiamai smunka, o pagrindinės vertybės – atvirumas, laisvė ir demokratija – vis labiau varžomos. Žiniasklaida purena dirvą populizmui, nes renkasi perdėtai kritišką, net amoralų, politinių įvykių komentavimo stilių, kurio tikslas – „paskatinti, kad ir auditorija į tai žvelgtų ciniškai“. Neatsitiktinai sakoma, kad žurnalistai yra „galingiausia, pavojingiausia ir neatsakingiausia visuomenės grupė“. Užuot padėjusi, žiniasklaida veikiau trukdo rastis tam, kas vadinama „svarstymų, diskusijų, susitarimų“ (deliberative) demokratija. Neabejotina, kad panaši lietuvių žiniasklaidos raiška žymiu mastu lemia mentalinį viešosios erdvės paralyžių, visuomeninio gyvenimo cinizmą ir atgrasumą – socialinė Lietuvos tikrovė kelia, pasak Tomo Venclovos, „gana bjaurų tamsaus, menkomis vertybėmis gyvenančio krašto įspūdį“.
Kai kam gal pasirodys, kad toks mūsų viešosios erdvės paveikslas pernelyg niūrus, o žiniasklaidos vaidmuo ir atsakomybė – gerokai perdėti. Kad nesusiklostytų toks įspūdis, pravartu padaryti vieną kitą išlygą. Pirmiausia pabrėžtina, kad rašinyje kalbu ne apie visą žiniasklaidą, o tik apie tą jos dalį, kuriai bene svarbiausias dalykas yra pelnas ir įtaka/galia. Antra, neteisinga būtų manyti, kad neigiami mūsų socialinio, politinio, kultūrinio gyvenimo reiškiniai, kuriuos žiniasklaida apvelka išpūsto skandalo drabužiais, radikaliai sutirštindama spalvas, yra iš piršto laužti, nors pasitaiko ir tokių. Trečia, tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad ir tokios žiniasklaidos nuopelnai viešajam interesui yra nemenki – jos pastangomis Lietuvos politinis, ūkinis, socialinis gyvenimas darosi sveikesnis. Žiniasklaidą, visai nepaisančią viešojo intereso, ištiktų moralinis ir materialinis bankrotas. Juo labiau kad pasitikėjimas ja ir taip smunka. Tačiau, kita vertus, reikia tiesiai ir nedviprasmiškai pasakyti: viešąjį interesą ji neretai iš dalies ar net visiškai paaukoja siekdama patenkinti kitus, kur kas žemiškesnius, savo pačios interesus. Matyt, išduoti viešąjį interesą apsimoka. Už tą išdavystę mokame mes, juodosios, geltonosios ar kokios kitos „spalvotos“ žiniasklaidos skaitytojai, žiūrovai, klausytojai.
Svarbiausia suprasti, kad visų pagrindinių žiniasklaidos interesų – pelno, įtakos ir viešojo – nėra neįmanoma suderinti. Kad galima jų dermė nebūtų bergždžia viltis, patartina žiniasklaidos priemonių savininkams ir nuo jų priklausantiems žurnalistams dažniau prisiminti šalies įstatymus, Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. O gal, sekant neseniai pasirodžiusiu Kultūros dekalogu, kurį pasirašė ir Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, vietoj daugiažodžio „kodekso“ reikėtų parengti lakonišką Žiniasklaidos dekalogą ir laikytis jo griežčiau nei to, kuris buvo paskelbtas nuo Sinajaus kalno?
Šis tekstas publikuotas žurnale „Kultūros barai“