Pirmą kartą su J. Karosu susitikau pradėdamas dirbti dėstytoju valandininku Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje. Didžiomis permainomis tuo metu dar net nedvelkė, gyvenimas tekėjo įprasta sureglamentuota tvarka, taisyklės reikalavo, kad dėstytoja turėtų būti komunistų partijos nariu ar bent siekti juo tapti.
Trumpoje priėmimo dirbti procedūroje dalyvavo katedros vedėjas E. Meškauskas, K. Stoškus ir J. Karosas. Po kelių būtinų formalių pasiteiravimų buvau paklaustas ir dėl stojimo į partiją. Nieko neatsakiau. Pažiūrėsim platoniškai, po kelių minučių tylos pratarė E. Meškauskas ir tuo inauguracija pasibaigė. Negalvok apie tai, dirbk, pagyvensim, pamatysim – jau koridoriuje per petį patapšnojo J. Karosas. Smulkmena, bet tam, kas supranta, reikšminga.
Žmogiškumas kyla ne iš frazių, bet iš kito žmogaus situacijos supratimo. Natūralus, žmogiškas gyvenimas tarybiniais metais vyko tyloje. Nesusilaukiau priekaištų ir kur kas aštresnėje, jau politinėje situacijoje, kai, siautėjant J. Adropovui, buvau pažymėtas vietinės KGB kaip turintis „blogus draugus“, tai yra dabartinį signatarą A. Patacką ir panašius į jį. Tuo metu galėjau netekti bet kokio darbo. Žmogiškumas priklauso ne nuo santvarkos. J. Karosas sugebėjo suprasti kitą ir nedaugžodžiaudamas, jei galėjo, padėjo.
Kitas susitikimas, privertęs kitaip pažiūrėti į politinius sprendimus, buvo jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, radijo diskusijoje apie būsimas valstybės reformas. Tuo metu mažai pokalbių tarp besiformuojančių partijų buvo panašūs į diskusijas. Vyravo monologai ir paskubomis sugalvotų pozicijų pristatymai. Daugelis valstybės institucijų veikė savo galva, nepaisant, kokiai partijai vadovai priklauso. J. Karoso vertinimu vienas kito negirdėjimas ir elementarios koordinacijos stoka tarp sprendimų ir esanti pati didžiausia laikmečio yda.
Jo manymu, per mažai dėmesio skiriama situacijos analizei ir reformų pasekmėms . Kai nėra pavyzdžio ar recepto, kaip iš planinės ekonomikos vėl pereiti į laisvą rinką, vienintelis būdas nepridaryti klaidų esąs dialogas tarp besiformuojančių politinių jėgų. Idėjų daug, bet ar visos jos realios? Europos Sąjunga ano meto diskutuotojams dar buvo tolimas ir nežinia, ar greitai pasiekiamas tikslas, bet J. Karosas pritarė akademiko E. Vilko nuomonei, kad nereikia išradinėti dviračio, verčiau atsistoti ant išbandytų ES bėgių ir nesiblaškant judėti į priekį.
Po keliolikos metų tokie samprotavimai nieko nebestebina, bet anuo metu jie vertė įsiklausyti ir į kito, juo labiau politinio priešininko, nuomonę. Ir paaiškėdavo, kad atidesnis žvilgsnis į argumentus visada atveda prie bendrų sąlyčio taškų. J. Karoso įsitikinimu, tai nereiškė savo politinės tapatybės praradimo, bet liudijo politinę brandą.
Susikalbėjimui tarp oponentų didelės reikšmės turėjo J. Karoso charakterio savybės, ramus kalbėjimo būdas. Juolab, kad išsakyti savo nuomonę pakeltu tonu jau darėsi vis labiau madinga. J.Karosas priklausė tai politikų kategorijai, kurie santūriu elgesiu padarė žymiai daugiau, nei mikrofono iš rankų nepaleidžiantys rėksniai. Dažniausiai su J.Karosu teko susidurti svarstant užsienio politikos klausimus. Šioje srityje ypač daug bendrybių, aptakių formuluočių ir užuominų.
Tačiau yra viena tema, kuri, pasirinkus net patį abstrakčiausią kalbėjimo būdą, visada kels susidomėjimą ir net politines aistras. Tai – santykiai su Rusija. Per daugelį atkurtos Lietuvos valstybės metų čia sulaužyta daug iečių ir nepasiekta jokio progreso. J.Karosas visada rėmė Lietuvos euroatlantinę poziciją, bet nuolatos reiškė susirūpinimą, kad metų metais nerandamas abiem pusėm tinkamas santykių su Rusija modelis. Dėl tokio susirūpinimo kartais susilaukdavo priekaištų „iš dešinės“.
Tiesa, į aršią polemiką tai nepavirto, mūsų politikai labiau mėgsta dalyvauti kitokio pobūdžio politinėse muilo operose, bet nesusikalbėjimo šešėlis yra likęs iki šių dienų. Kiek supratau, J.Karoso idėja paprasta: racionalias nuolaidas reikia daryti iš abiejų pusių ir nepriimti sprendimų ar įstatymų, kurie iš anksto užkerta kelią bet kokiam dialogui. Mano manymu, J.Karosas būtų buvęs pats idealiausias Lietuvos ambasadorius Maskvoje.
Kartą, neformalioje aplinkoje paklausiau, kodėl daugelį metų būdamas seime nesiekia kokio nors posto. Nenoriu būti apspjaudytas, toks buvo trumpas atsakymas. Dabartinių viešųjų ryšių kosmose , kai už pavardės paminėjimą bet kokiame kontekste net mokami pinigai, tai labai senamadiškas požiūris.
Išmintis, patirtis, mokslinė diskusija, rimtis šiuolaikinėje politinių spektaklių erdvėje jau nykstančios vertybės. Kažin, ar tai net vadintina politika. Politikos diskreditacija, politiko vaidmens menkėjimas, susmulkėjimas buvo kelių pastarųjų metų neformalių pokalbių su J.Karosu temos, kurių metu įgijau daug dvasinės naudos.
Pašnekovas niekada nemoralizavo, negrąžė rankų dėl gendančių politinių papročių ir tikrai nesiilgėjo praeities. Siūlė realiai žiūrėti į tai, kas vyksta ir tame žiūrėjime nepasimesti ir, svarbiausia, neprarasti žmogiško žvilgsnio. Užjausdamas dėl iškilaus, galima net sakyti, klasikinio politiko bei paprasčiausiai nuoširdaus žmogaus mirties, iš dalies užjaučiu ir save, nes netekau dar vieno nelengvą atkurtos valstybės atkūrimo kelią nuėjusio kolegos.