Šiame turguje niekas tampa viskuo, ir viskas tampa niekuo. Absoliuti magija. Žiū, vienas nusikaltėlis įgalina turgaus aikštėje išsijuosusius gerovės pažadų vartotojus tapti jo galios šaltiniu. Kitame kampe pati ponia Galia kapotomis komisariškomis frazėmis skelbiasi įgalumo ištroškusių tautiečių „stogu“. O visą aikštę grasinasi žiedu apjuosti moralios Lietuvos dalies vyrų - moterų rinktinė ir išgriauti iki pamatų korumpuotą Turgų. Nieko naujo mirtingųjų dalioje pasimetusių žmonių „saule“.
Ar demokratijos esmė ir yra galios troškimas ir kova dėl išlikimo valdžioje? Ar valdžios esmė yra silpnesniųjų protų ir valios pavergimas? Ar politikos „darymas“ yra tai? Ar galingųjų politikų savimeilė ir yra demokratinio sambūvio esmė? Ar pamatinis žmogaus gėris ir yra galios turėjimo būsena?
Nepavarkime klausinėti: ar Nyčės šlovinamas - save įgalinantis ir silpnųjų moralę niekinantis Antžmogis ir yra žmogaus prigimties atspindys? Ar savitikslis įsigalinimas ir kitų pavergimas ir yra žmogiškumo esmė?
„Mein Kampf“ autorius Adolfas Hitleris neabejotinai pasakytų – TAIP. Posovietinių Lietuvos politikų ir po Galios skraiste sutūpusių pareigūnų kohorta nutylėtų („by default“), tačiau giliai širdyje sukluptų prie būtent tokį žmogaus gėrį. Jei jau gali tapti „viskuo“, tai kodėl gi ne? O tie, kas liko „anapus galios“ yra pasmerkti būti „niekuo“ - įsigalinimo apžavų vartotojai.
Nenuostabu, kodėl viena problema niekaip neprasiveržia į Lietuvos viešąją erdvę. Tai yra klausimas apie emigracijos priežastis. Juk ne tik duona yra gyvas žmogus. Pamatinis žmogaus rūpestis yra jo paties orumas. Teisingumo esmė ir yra pripažinti ir įgalinti prigimtinį orumą. Teisinga visuomenė yra ta, kurioje žmogus yra gerbiamas, o jo asmeninis orumas sužydi kūrybinės energijos sklaidoje. Pasiklauskime: kokio „geresnio gyvenimo“ trokšta iš Lietuvos išvykstantys žmonės?
Galią įsimylėjusieji negali pripažinti kito žmogaus teisės būti oriu. Nes tuomet jis turės pripažinti kito žmogaus teisę dalyvauti savivaldoje, taigi, ir pats turėtų dalintis valdžia. Teisingumas kaip visų piliečių orumą patvirtinantis principas ir politikos nuostata yra kol kas svetima Lietuvoje. Tiesiog niekas kol kas neišmokė mūsų, kas yra tas prigimtinis žmogaus orumas. Mat sovietų išprievartauti savo žmogiškąjį orumą siekėme susigrąžinti materialiai apčiuopiamų turtų bei galių kaupimu. Neatpažinę dvasinio žmogaus gėrio, vėl patekome į sovietinio nužmogėjimo kalėjimą.
Kristus tai vadina mirties aklumu sergančiu pasauliu. Šiame pasaulyje žmogus yra linkęs slėptis nuo jam pačiam akivaizdžios tiesa apie žmogaus prigimtinį neįgalumą – polinkį į nykimą ir mirtį. Ir slepiasi jis siekdamas susikurpti savą visagalybės iliuziją.
Ar tai ir yra politikos esmė? Esu įsitikinęs, kad tai - ne tik ponios Galios komisariškai valdomos ir jėgos struktūrų remiamos posovietinės (lukašenkinės - putiniškos), bet ir šiapusinės gerovės paieškų nudebilintos liberalios politikos esmė. Ir saulėlydis.
Taigi, ką daryti? Kaip pabėgti iš Turgaus aikštės? O gal nėra jokios kito gėrio, nei visuotinai garbstoma Galia?
Krikščionys žino kelią į vidinį sielos kambarėlį, kur susitinka su žmogų įgalinančiu Dievu. O ką daryti tūlam savo poreikius tepažįstančiam ir niekuo netikinčiam žmogeliui. Kur gi jam slėptis ir kaip įsibūti savo žmogiškajame gėryje?
Kaip įgalinti politiką tikrąja šio žodžio prasme? Apie tai – kitą kartą.