Neseniai draugas lankėsi Kroatijoje, Venecijoje, dar kažkokiuose nuostabiuose Italijos miestuose, kur nepakartojamas architektūrinių linijų grožis susipynęs su amžinosiomis gamtos formomis. Draugas rodo man nuotraukas, dūsauja: kokios nuostabios, siauros gatvelės, romėniški pastatai, kokia meistrystė, laiko nugludinti akmenys...
Aš jo ir klausiu, kodėl tau patinka seni pastatai? Jie nepatogūs, juose ankšta, juos brangu eksploatuoti, jų kaina nenatūraliai užkelta, o tai, kad jie gražūs, yra tiktai mums įpiršta nuomonė, tai labai vienapusiška, galima sakyti, netgi lėkšta. Jis žiūri į mane, akys išsipūtusios, beveik pritvinkusios ašarų – tu juk nerimtai, sako.
Ir dar kaip rimtai. Kiekvieną nors kiek smegenų turintį žmogų nervina nesaikingas praeities ir senienų garbinimas. Ak, mes buvom bajorai, ak, kunigaikščiai, oi, šlovingos giminės, oho, garbingos kovos. Na, buvo keletas prašmatniai gyvenusių šunsnukių, kurie patys nusprendė sukurti kilmingumą – kas gi ta kilmė yra, jeigu ne susitarimas ir mažumos, turinčios nesaikingų galių, nuomonės primetimas daugumai? Jūs visi padugnės, o mes keletas esame kilmingi. Nes giminė sena.
Bajorai, herbai, karietos, arklidės. Ir kažkodėl kiekvienas, galvodamas apie praeitį, įsivaizduoja, kad jis kaip tik yra tas, kuris sėdi karietoje, o ne tas, kuris ją traukia! Deja, karietose per amžius sėdi tik keletas, o jas traukia milijonai. Akivaizdu, kad dėl kilmingumo kenčia savirealizacijos problemų turintys tipai. Dabar aš statistinis vienetas, bet užtat esu kilęs iš labai garsios giminės. Ir todėl esu vertas pagarbos ir meilės. Ir jau ne statistinis, bet ypatingas vienetas.
Tai, kad kilmingieji, privilegijuotieji ar su švietimu neprasilenkę personažai yra tauresni ir geresni už socialines padugnes taip pat diskutuotina tezė, sakau draugui, būtų labai įdomu sužinoti, kiek visokių „fon“ tarnavo bestijai Hitleriui, o anekdotai apie sentimentalius, eiles deklamuojančius ir pianinais grojančius esesininkus taip pat nėra laužti iš piršto - kiek pamenu, Reinhardas Tristanas Eugenas Heydrichas augo labai puikioje šeimoje, tėvas dainavo ir kūrė operas (užtat toks juokingas sūnaus vardas!), o vaikas nuo vaikystės girdėjo taurią muziką, bet tas jam nesutrukdė tapti vienu pagrindinių Holokausto autorių, gauti pravardes Korikas, Prahos Mėsininkas, Šviesiaplaukis Žvėris, Žmogus geležine širdimi ir pan.
Na, taip, reikia studijuoti praeitį, kad šį tą suprastume apie dabartį. Apmaudžiausia, net ir šį tą supratę, mes netampame geresni. Nė per nago juodymą. Ir nė kiek nesimokome iš savo klaidų, tik mokomės jas nuslėpti, užmaskuoti arba savo ydas ir šunybes perkvalifikuoti į dorybes. Praeities garbinimas tokia pat kvailystė kaip ir apskritai bet koks garbinimas: žvaigždžių, dievų, daiktų. Susirenkame prie žuvusiųjų (nužudytųjų) kapų, driokstelime keletą patriotiškų bezdalų salvių ir vėl ramiai grįžtame į malonumų užutekius ligi kitų metų, ligi kitų datų. Viskas baigiasi visada vienodai: arba sunaikinamas garbinamas objektas, arba susinaikina pats garbintojas. Meilė ir neapykanta, dvi didžiosios banalybės, Scilė ir Charibdė, ryjančios plaukiančius pasroviui ir prieš srovę, du girnų akmenys, sutrinantys į dulkes visas didingąsias aistras.
Kodėl žmogui taip nepatinka dabartis, klausiu savo draugo, kodėl tau, nenaudėli plaukuotas, nepatinka dabartis? Tu žiūri ašarotomis akimis į neegzistuojančią teritoriją, vadinamą praeitimi, ir dūsauji. Ko dūsauji? Kad neteko su kitais vergais statyti Egipto piramidžių? Kad tavęs neįmetė sudraskyti liūtams koks nors pamišėlis Romos imperatorius?
Kad nesudegino sadistiška inkvizicija už tai, kad ką nors leptelėjai apie žvaigždes ir planetas ne taip, kaip liepia Bažnyčia, kad tavo plaukai neįprastos spalvos ar koks nors apgamas didesnis? Kad nedvėsei iš bado su milijonais Stalino marinamų ukrainiečių? Kad koks nors girtas iškrypėlis Antrojo pasaulinio karo metu su kastuvu neištaškė tau smegenų kur nors žvyrduobėje už miestelio? Meilė praeičiai visiškai nemotyvuota, išskyrus, žinoma, romantikų suformuotą kvailą nuostatą, kad praeityje žmonės buvo tauresni, jausmai tikresni, ir pan.
Matau, mano draugas ryja neapykantos snarglius ir ašaras, koks jausmingas galvijas, a, bet aš jau negaliu sustoti, tai lavina, ją stabdyti būtų begėdiška ir nemalonu.
Žmogus bejėgis kaip nors pakeisti dabartį, kuri jį nervina. Todėl kabinasi praeities, kur viskas stabilu, patikima, kontroliuojama, progai pasitaikius, ją (praeitį) galima keisti. Tai ir darosi su visų didvyrių ir kankinių biografijomis – jos keičiasi. Nes jos negali būti paprastos, jos turi būti ypatingos, kupinos reikšmingų įvykių, taurių poelgių, prasmingų ženklų, kitaip tariant, jos turi pateisinti tą mitą, kuris kuriamas po didvyrio mirties. Veidmainystė ir begėdystė. Žinoma, žmogus norėtų pakeisti ir dabartį, bet nenori keistis pats. Nori, kad keistųsi visi kiti, bet tik ne jis, nes tai per daug skausminga, reikalauja per daug pastangų, per daug nemalonumų. Kur kas geriau seilėtomis akimis žvelgti į praeitį arba dūsauti apie ateitį.
Jokios atsakomybės, jokių įsipareigojimų, jokios įtampos. Todėl mes šlaistomės po karalių rūmus, po istorijos faktais virtusius praeities griuvėsius ir jaučiame malonumą, nes mums saugu, kraujas nuo plytų nudžiuvo, pažeminimas, prievarta, skausmas išgaravo, liko tik didybė, tik žili seneliai iš milžinų kapų, tik taurūs titulai ir žygdarbiai, sakau draugui, kuris nebeatsako į mano skambučius, o pats galvoju, gal būtų neblogai kelialapį nusipirkti, reiktų nuvažiuot paspoksot į kokius nors griuvėsius, pasimatuot keletą karūnų, o jeigu pasisektų, galėčiau netgi pasisemti vandens iš Didžiojo Venecijos kanalo, sako, jeigu juo kas rytą apsiplauni pažastis, gali girdėti, kaip Buridano asilas plekšnoja sau ausimis per snukį.