Manau, kad toks jis bus ir artimiausioje ateityje.
Šiandien drįstu sakyti: nuo kultūros plėtros esmingai priklauso mūsų pilietinio gyvenimo, mūsų demokratinės valstybės branda, mūsų išlikimas gyvybinga ir savarankiška tauta. (2002 m.)
Globalėjančiame pasaulyje nacionalinio saugumo ir sutarimo reikalu tampa ir tapatybės išsaugojimas.
Kol kas tai labiau rūpi tik patriotines dainas, lietuvišką knygą ir lino bei duonos kelius gaivinantiems entuziastams ar už pašalpos dydžio algą dirbantiems bibliotekininkams.
O juk sunkiausiais momentais ginamės unikaliomis pasaulyje lietuviškomis sutartinėmis, kuriose gal ir užkoduota mūsų vienybė ir gebėjimas susitarti.
Todėl pats laikas valstybiniu lygiu apsispręsti ir dėl kultūros paveldo apsaugos, ir dėl gimtosios kalbos puoselėjimo, ir dėl tinkamo kultūros finansavimo. (2012 m.)
Dar nesuvokėme, kokie ilgalaikiai valstybės įsipareigojimai kultūrai būtų prasmingi šiandien. Iki šiol neapsisprendžiame, ką pirmiausia turėtume remti.
Manau, kad kultūros politika turėtų skatinti kūrybą, o ne tik išlaikyti savo struktūras.
Bet kuriuo atveju akivaizdus faktas – reikia rimtų diskusijų apie prasmingą kultūros politiką. (2005 m.)
Kultūra, aišku, negali egzistuoti be valstybės paramos. Būtent šiuo kriterijumi vadovaudamasis vertinu Seimo ir Vyriausybės darbą kultūros srityje. Nuveikta tikrai nemažai, tačiau nuoseklia kultūros politika šių darbų vadinti kol kas negalima.
Pasigendu teisės aktų, kurie stiprintų menininko, kultūros darbuotojo padėtį, sudarytų deramas sąlygas daugeliui kultūros ir meno sričių.
Seimui ir Vyriausybei reikėtų siekti visų įstatymų, reglamentuojančių istorijos ir kultūros paminklų apsaugą, darnos, ieškoti optimalių sprendimų, kad ateities kartoms būtų išsaugotas mūsų paveldas, visi kultūros lobiai. (1998 m.)
Tačiau vis dar tenka abejoti, ar besikeičiančios vyriausybės savo pastangas dėl kultūros skyrė nuosekliai programai įgyvendinti. Tokios kultūros politikos, valstybės atsakomybės kultūrai pasigendama ir dabartinės Vyriausybės veikloje.
Kultūros įstatymų priėmimas kol kas dar netapo Seimo prioritetu, dėmesio jiems aiškiai stokojama, todėl šią sferą reglamentuojančių teisės aktų dar labai trūksta. (1997 m.)
Turime reformuoti valstybės paramą kultūrai, aiškiai apibrėžti rėmimo principus. Platesni įgaliojimai kultūros srityje turėtų būti suteikti nepriklausomoms, atskaitingoms, skaidriai sudarytoms ir veikiančioms ekspertų taryboms.
Ekspertai realiai bus nepriklausomi tik tuomet, kai jie nebus susiję su jokia interesų grupe. Antraip nepriklausomi vertinimai virsta interesų derinimu.
Būtina persvarstyti kultūrą remiančių fondų veiklą ir siekti, kad jie ne tiktai perskirstytų, bet ir kauptų lėšas, turėtų savo kapitalo.
Fondams rekomendacijas teikiančios ekspertų tarybos turėtų gauti reikiamus įgaliojimus kultūros padėčiai vertinti. Jos turėtų remti pažangiausius ir visuomenei svarbiausius projektus ir kontroliuoti, kaip jie vykdomi. (2005 m.)
Ir dar viena detalė: ar nebūtų prasminga pamažu nuo kelių šimtų menininkams ir mokslininkams teikiamų valstybės stipendijų pereiti prie honorarų fondų? Jais disponuodami kultūros leidiniai, muziejai, teatrai, koncertinės institucijos, galėtų skatinti ir tiesiogiai remti meninę kūrybą. (1999 m.)
Aišku, apie bibliotekininkų, muziejininkų, kultūros darbuotojų atlyginimų kėlimą, apie būtinybę taisyti kai kurias įsisenėjusias bibliotekų ir kultūros įstaigų valdymo klaidas kalbama jau ne pirmi metai. Kada pagaliau tos kalbos taps konkrečiais sprendimais?
Primygtinai prašau, kad švietimo ir kultūros svarba visuomenei būtų pripažinta ne tik žodžiais, bet ir įrodyta reikiamų lėšų skyrimu. (2008 m.)
Aiškiau tariant, gražias kalbas apie rūpinimąsi nacionaline kultūra mūsų gyvenime turi keisti kantrus ir juodas darbas – tai yra realūs, gerai apgalvoti veiksmai, pagrįsti giliu kultūros pajautimu, jos raidos perspektyvomis. (1998 m.)
P. S. Šį tekstą sulipdžiau iš Lietuvos prezidentų Algirdo Brazausko, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės metinių pranešimų, skaitytų 1997–2012 metais, citatų. Dėl teksto vientisumo nuo savęs pridėjau vieną kitą jungiamąją sakinio dalį.
Skliausteliuose pažymėjau metus, kuriais ištartos prezidentų mintys. Manau, tie suskliausti skaičiai čia iškalbingiausi, liudijantys metų metus nesikeičiančią valstybės galvų retoriką aptariamu klausimu ir, reikia suprasti, mūsų šalies šeimos podukros – kultūros – padėtį.