Nykiausias buvo lietuvių kalbos egzaminas: daugiausia todėl, kad stilių vertino kanceliarinio mokslo raštininkės (kodėl filologų taip mažai vyrų?), apie rašymą nedaug susigaudančios, bet penkerius metus kalusios kirčiuotes ir priegaides ir bandžiusios save įtikinti, kad prie plūgo dešimt raidžių išmokę nykūs „klasikai“ kažko gali išmokyti ir šiandien.
Dabar žiūriu, kad suodinas garvežys vis toje pat stotelėje: „teksto suvokimo“ užduočiai parinktas ketverių metų senumo, a. a. Valdo Kukulo tekstas apie tai, kad literatūros neliko, viskas yra tik komercija ir beprasmybė. Teksto vertės čia neaptarinėsiu: aš tik noriu pažiūrėti, kodėl pedagogai nori, kad jaunoji karta rodytų teksto suvokimo įgūdžius pagal vieną iš musių nutupėtų, verkiančių, nihilizmo kupinų kūrinių?
Pradėsiu nuo pačios sąvokos – teksto suvokimas. Išvertus iš pedagoginės nomenklatūros kalbos, tai reiškia gebėjimą perskaityti, kas parašyta, besąlygiškai pritarti ir mokytojo mėgstamomis frazėmis paaiškinti, kodėl pritari.
Šią frazę mėgsta susivėlę intelektualai jaunuoliai ožio barzdelėmis ir/arba riebaluotom kasytėm, su laiškanešio terbelėm per petį, tiesiantys kavinėje laibą rankelę prie kavos popierinio puodelio (o ant rankelės apyrankė iš spalvotų virvučių). „Tu turi teksto suvokimo problemų“, spygauja jie savo mutuojančiais, bet dar iki galo nesusiformavusiais balsais, kitu prakaituotu delnu niurkydami ironiškas drapanėles – žemai nusmukusias kelnes ir marškinėlius, madingai primenančius sovietmečio vaikų namų drabužius.
Kitas toks terminas, uždrožtas ir užvartotas, yra „analizė“: paprastai visi, nemokantys rašyti įtaigiai, skelbiasi, kad jų rašymai yra „analitiniai“. Dažniausiai analizės esmę sudaro kokio nors banalaus dėsningumo apibendrinimas, arba išdėstytas priežastinis ryšys, apie kurį mažai kas kalba jau dėl to, kad jis yra toks beviltiškai akivaizdus.
Dabar apie tai, kokį turinį dera kišti jaunajai kartai. Žinoma, jaunimas turi žinoti, kad tekstų būna visokių, ir skaityti reikia pratintis viską. Juk nihilizmo, pesimizmo, neapykantos ir pasidavėlių apatijos tekstų esama ir daugiau: štai V. Petkevičiaus „Durnių laivas“ dar visai gaivus. Pasiilgus klasikų ir norint atitrūkti nuo mūsų laikų, galima rasti ką nors iš Juozo Baltušio ar Petro Cvirkos.
Galima ir A. Hitlerio „Mein Kampf“ ištraukas panaudoti vokiečių kalbos egzaminui. Galima rusų kalbos mokytis pagal „Slaptuosius Siono išminčių protokolus“, jei tik pedagogams patinka: o pasiaiškinti visuomet galima, girdi, kuo daugiau nuomonių, tuo geriau.
Mokytojai turėtų pasiūlyti savo pačių išmintį (jei tokios esama) ir padėti jaunimui pasirinkti savo kelią (Dievas mato, tai nėra labai lengva, kai tau aštuoniolika). Užuot darę tai, jie su pasimėgavimu stumdo žmones tais takais, kurie jiems suprantami – mokytis ir narplioti senus tekstus, ir stengtis dėl gero pažymio, kurį užtikrins toks rašymas, koks patinka vertintojui taukuotais akiniais.
Vertintojas žino, kaip geriau: jis pats ilgai mokėsi ir disertacijas gynė. Jis gali tekste mestelti žodžius „hermeneutika“ ir „semiotika“, kurių reikšmės pats jau nebepaaiškins, bet tu, jaunuoli, ir tiek nežinai, todėl cit, patylėk, išmok pagarbos vyresniam.
Jaunuolio stūmimas link egzamino laikymo ir pažymio gavimo yra ydingas, nes nukreipia neteisinga kryptimi: jaunuolis programuojamas „laikymui“ ir paskui „stojimui“.
Jaunam žmogui rinktis profesiją bus beprotiškai sunku, jei jis manys, kad tikrai šios vasaros „stojimas“ apibrėš jo gyvenimą. Prieš kelias dienas komentavau vienoje diskusijoje tema „kur stoti?“ – sakiau, stokite ten, kur lengviau, vis tiek maža tikimybė, kad dirbsite pagal tą profesiją, kuri bus įrašyta jūsų diplome.
Žinoma, yra daug išimčių: gydytojų, chemikų arba architektų savamokslių nebūna, ten ką mokaisi, tą paskui ir dirbi, tačiau jei jauti pašaukimą tapti mediku, turbūt neklausi aplinkinių „kur stoti“, ir ši pastaba tau negalios.
Jei apsidairysite aplinkui ir įvertinsite žmones pagal tai, kaip jiems sekasi gyvenime – kiek jie uždirba, ar yra patenkinti darbu, ar vertinami aplinkinių – pamatysite, kad nedaug tokių, kurie dirba pagal tą specialybę, kurios oficialiai mokėsi.
Sėkmingų verslininkų niekas neruošia (yra verslo administravimo mokyklos ir kursai, bet čia ne tas pat), kaip ir televizijos prodiuserių, interneto dizainerių, programėlių kūrėjų planšetiniams kompiuteriams, pelningų kaimo turizmo sodybų savininkų, garso aparatūros derintojų ir įdiegėjų, renginių vedėjų ir organizatorių (tokių, kurie turi darbo), scenaristų, apžvalgininkų, paklausios ekologinės produkcijos augintojų ir pardavėjų, turgaus prekiautojų, nekilnojamojo turto specialistų, asmeninių jogos trenerių ir dar kelių šimtų specialybių, kurios yra paklausios, stabilios, gerai apmokamos, nepriklauso nuo jokių viršininkų ir dažnai – nuo konkrečios geografinės vietos.
Kai manęs klausdavo, kaip geriau kurti gyvenimo aprašymą, kad priimtų į darbą, sakydavau, kad geriausiuose darbuose apskritai nereikia gyvenimo aprašymo, arba jo ten niekas neskaito. Į tokius patardavau ir taikyti.
Nelaimingi dažniausiai tie, kas pagal profesiją, įrašytą diplome, kažkodėl nusprendžia, kad jiems jau nubrėžtas gyvenimo kelias – ir jei jie negavo „darbo pagal profesiją“, tai yra ne jų, o visuomenės problema. Tai jų problema, ir net labai. Jei kažkas valstybės vardu įrašė profesiją į popierių ir prispaudė antspaudą, tai nieko nereiškia.
Maža to, yra ir bus profesijų, kuriose galimybės žmoniškai gyventi, dirbant tik tai, kas parašyta diplome, yra labai maža vilties. O po kelerių metų bus dar mažiau. Mažai kas nuolatiniam darbui samdys scenografus, etnokultūros specialistus arba filosofus. Jei tikitės, kad „galbūt valstybė susirūpins savo šalies kultūra“ ir sukurs darbo vietų – klystate. Ji rūpinsis, bet ne taip, kaip jūs tikitės.
Jei šiandien atrodo, kad tam tikra profesija yra neperspektyvi, maža vilties, kad iki aukštosios baigimo tai pasikeis. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ yra labiausiai klaidinanti patarlė, o greta jos galėtų būti „Lietuva davė diplomą, duos ir darbo“.
Kol praeities žmonės (o tokių labai daug) kalba apie minimalų atlyginimą ir kraugerius išnaudotojus, kita pusė Lietuvos gyvena savo gyvenimą, tą minimalų mėnesio atlyginimą uždirba per dieną arba tris, moka mokesčius ir net negalvoja apie tai, kas įrašyta jų diplome, jei tokį turi.
Kai kurie ir neturi. Pavyzdžiui, aš neturiu, ir ką, man nuo to blogiau? Aš kiekvieną pirmadienį jums išaiškinu apie gyvenimą, o ne jūs man. Bet čia tik tarp kitko.
Gegužės pabaigoje Vilniuje vyko interneto ir technologijų konferencija, „Login 2012“, ir dairydamasis ten prieš savo pranešimą, mačiau aplink daugiausia žmones, kurių nė vienas nesvajojo apie tarnybą visam gyvenimui. Ten esantys kuria veikiančią, ne išgalvotą, naują Lietuvą jau dabar, kol kiti rakinėja šūkius, koncepcijas ir vizijas iki 2030 metų.
Jaunimo nukreipimas į priekį turėtų vykti tokiuose renginiuose, pasakojant jauniems žmonėms sėkmės istorijas, į kurias jie norėtų lygiuotis. Užuot tai darę, abiturientai kiurkso prie ritualinių dūsavimų, mokydamiesi „teksto suvokimo“, kaip Korano studentai Irane ar Saudo Arabijoje, kur barzdoti išminčiai vertina jaunuomenės perspektyvas pagal tai, kas kiek sugeba iškalti posmų iš šventosios knygos.
Nežinau, kaip jūs, bet aš nenoriu savo šaliai tokios pažangos, kaip Iranas, ir tokių autoritetų, kokie valdo tą šalį.
Pedagogai turėtų žvelgti į XXI amžių, kuris jau senokai prasidėjo, o ne į pokario karjeros įpročius sovietų Lietuvoje (kai pats žodis „karjera“ buvo beveik keiksmažodis, o „karjeristas“ – ir suvis nepadorus) ir ano meto supratimą.
Būtent pedagogai privalėtų išaiškinti jaunimui, kad samdomas darbas jau dabar nebėra standartinis pasirinkimas, o kuo toliau, tuo labiau bus marginalinis variantas (jeigu, žinoma, neplanuojame, kad tinkamiausias pasirinkimas Lietuvai būtų sulaukti investuotojo iš Korėjos, kuris pastatytų čia sportbačių fabriką ir didintų užimtumą tarp tų, kas nori atlyginimo, truputį didesnio už minimalų).
Ne kas kitas, o mokytojai turėtų kalbėti apie tai, kad gyvenime svarbu ne daugybos lentelę iškalti ir ne formulių kuo daugiau prisirinkti, o pačiam tinkamą sprendimą rasti. Ir apie tai, kad stojimas į aukštąją yra tik vienas iš labai daugelio pasirinkimų gyvenime, ir gyvenimas nėra vienam kartui nubrėžta tiesi linija, o senų sprendimų peržiūra, nauji sprendimai ir begalinis pradėjimas iš naujo, kai nesiseka. O ypač tada, kai sekasi – kad neužmigdytų sėkmė.
Pedagogai, jei tai žinotų, turbūt ir paaiškintų: bet daugumas pernelyg įsikasę į apkasus ir gina savo senąjį režimą, kad pastebėtų pasikeitusius laikus ir poreikius.
Apie visa tai labai daug galėtų papasakoti mokytojai, praktikuojantys privačiai – jų profesionalumas jau seniai matuojamas darbo rezultatais ir reputacija, o ne švietimo biurokratų sertifikavimais ir V. Mickevičiaus-Kapsuko universitete ir kitur išrašytomis mėlynom knygelėm su kūjais ir pjautuvais.
Tik privačia praktika užsiimantys mokytojai, deja, egzaminų užduočių nesudarinėja. Antraip tikriausiai nebūtų abiturientai spiriami gimtosios kalbos išmanymą rodyti pagal apokaliptinių niurnų manifestus.