Pirmą klasę baigusiai keturiasdešimtmetei atsivėrė langas į kitokį gyvenimą

Keturiasdešimtąjį gimtadienį ši moteris sutiko palinkusi prie knygų – ruošėsi pirmosios klasės baigimo testui.

Vyriausiąja šalies pirmoke tapusi joniškietė sėkmingai išlaikė šį testą ir dabar gali pamąstyti ne tik apie mokslų tąsą.

Likimas šiai vargo paženklintai moteriai buvo negailestingas – namuose prabėgusi vaikystė ir paauglystė, iš girtuoklių tėvų, o ne iš mokytojų gautos gyvenimo pamokos, nuolatinis kraustymasis iš vienos vietos į kitą, galiausiai – gyvenimas šiukšlyne ir butelių rinkimas.

Tokį gyvenimo kelią praėjusiai R. Dirgėlaitei pastarieji nakvynės namuose praleisti mėnesiai tapo stotele, iš kurios atsivėrė vaizdas į kitokį gyvenimą.

Iš polietileno plėvele dengtos pašiūrės į nakvynės namus gyventi atsikrausčiusi, socialinę pašalpą gauti pradėjusi ir viešuosius darbus dirbti ėmusi moteris sakė nebenorinti grįžti ten, kur buvo vos prieš pusmetį.

Pasitikėjimo savo jėgomis moteriai suteikė ir mokymasis. Kaip mokyklos slenkstį peržengiantiems šešiamečiams, taip ir prie elementoriaus sulaukus 39 metų palinkusiai R. Dirgėlaitei mokslas tapo žingsniu į gyvenimo pažinimą.

„Rūta džiaugiasi, kad jau gali gatvėje perskaityti afišas, pavadinimus, reklamas.

Moteris bando spręsti savo problemas, laikraščiuose ieško būsto ir darbo skelbimų. Pirmosios klasės baigimas stipriai kilstelėjo Rūtos savivertę.

Tai džiugu, nes mūsų misija - ne tik pastogės suteikimas, bet ir bandymas padėti jos neturinčiam žmogui atsistoti ant kojų bei paskatinti jį patį imti spręsti savo problemas“, - sakė Joniškio nakvynės namuose socialine darbuotoja jau trečius metus dirbanti Rasa Tamulienė.

Į nakvynės namus R. Dirgėlaitę kartu su keleriais metais vyresniu broliu pernai gruodį atvežė Joniškio seniūnė Janina Augustinaitienė.

Joniškio sąvartyne butelius, metalą ir kitas antrines žaliavas su broliu rinkusi R. Dirgėlaitė šio pragyvenimo šaltinio neteko, kai pernai vasarą sąvartynas buvo uždarytas, o nelegalūs jo gyventojai – iškraustyti. Moteris su broliu prisiglaudė sąvartyno pašonėje esančiame miškelyje susiręstoje pašiūrėje.

Jei ne Joniškio seniūnės pastabumas ir atjauta, vos polietileno plėvele apdegtoje pašiūrėje glaudęsi bėdžiai spustelėjus šalčiui būtų pražuvę.

„Nors pernai gruodį dar buvo palyginti šilta, R. Dirgėlaitė su broliu pas mus pateko sustirę nuo šalčio“, - prisiminė R. Tamulienė.

Nakvynės namuose apgyvendinami asmenys turi užpildyti atitinkamas anketas ir jas pasirašyti.

Aštuonias klases baigęs R. Dirgėlaitės brolis anketas užpildė be problemų, o moteris prisipažino esanti beraštė.

„Rūta temokėjo parašyti savo vardą. Parašiusi žodį „Rūtelė“, Rūta pasakė, kad pavardės parašyti jai neišeis, nes nemoka nei rašyti, nei skaityti. Taip ir paaiškėjo, kad ši ketvirtą dešimtį bebaigianti moteris yra beraštė “, - sakė R. Tamulienė.

Nustebusiai socialinei darbuotojai R. Dirgėlaitė paaiškino, kad mokslo ragavo tik pas tetą gyvenęs brolis, kuris baigė aštuonias klases. O R. Dirgėlaitei ir metais už ją vyresnei seseriai teko kitokia dalia.

Tiesa, dabar Latvijoje gyvenanti R. Dirgėlaitės sesuo yra baigusi pirmąją klasę, o pačiai Rūtai nebuvo skirta mokykloje peržengti netgi šios ribos.

Dukterų mokslas nerūpėjo nei jų į alkoholį įnikusiai motinai, nei tokią pat priklausomybę turėjusiam motinos sugyventiniui. Sovietmečiu R. Dirgėlaitės motina kartu su sugyventiniu uždarbiaudami iš kolūkio į kolūkį keldavosi po kelis kartus per metus, todėl niekas taip ir nesusekė, kad jų dukros nelanko mokyklos.

Klajokliškas gyvenimas baigėsi R. Dirgėlaitei jau suaugus – šeima apsistojo Daugalaičių (Joniškio r.) kaime. Mirus motinai R. Dirgėlaitę ir jos brolį gyvenimo kelias atvedė į Joniškio sąvartyną.

„Sužinojusi, kad Rūta yra beraštė, ėmiau svarstyti, kaip jai padėti. Iš pradžių buvo kilusi mintis, kad moterį rašyti ir skaityti pamokyti galėtume ir patys nakvynės namų darbuotojai. Bet pasvarsčiusi šios minties atsisakiau.

Mokyti žmogų turi specialistas. Be to, pažymėjimą, liudijantį apie išsilavinimą, galima gauti tik baigus mokyklą.

Nuspręsti už kitą žmogų negali. Jei Rūta būtų pasakiusi, kad mokytis nenori, tai tuo viskas ir būtų pasibaigę. Tačiau labai apsidžiaugiau, kai pasiūlius mokytis sulaukiau teigiamo Rūtos atsakymo“, - sakė R. Tamulienė.

Į Joniškio jaunimo ir suaugusiųjų mokyklą R. Tamulienės lydima R. Dirgėlaitė atvyko vasario mėnesį.

Į pirmąją suaugusiųjų mokyklos klasę priimtą R. Dirgėlaitę mokyti sutiko šios mokyklos mokytoja Rasita Dilkienė.

Kadangi užmiestyje įsikūrusios mokyklos viešuosius darbus dirbanti pirmokė nebūtų galėjusi lankyti, mokytoja sutiko ją mokyti nakvynės namuose.

Portalui lrytas.lt R. Dilkienė sakė, kad jai anksčiau yra tekę mokyti trisdešimtmetį šeštoką, tačiau su 39 metų berašte moterimi susidūrė pirmą kartą.

„Kai kurias raides Rūta jau pažinojo, tik nemokėjo jų jungti į skiemenis. Labiausia Rūta norėjo išmokti skaityti, o geriausiai jai sekėsi matematika. Į pirmos klasės baigimo testą aš įtraukiau ir antrokams skirtų matematikos uždavinių. Juos spręsdama Rūta surinko 80 balų iš 100.

Į pirmą klasę atėjęs vaikas dar mažai pažįsta jį supantį pasaulį, o 39 metų žmogus jau turi sukaupęs didelę gyvenimo patirtį. Todėl mokytis pasaulio pažinimo Rūtai nebuvo sunku - per pirmosios klasės baigimo testą ji iš pasaulio pažinimo gavo 85 balus.

Testus išlaikiusi Rūta bus perkelta į antrąją klasę, o pirmosios klasės baigimo pažymėjimą jai įteiksime vėliau“, - sakė keturiasdešimtmetės pirmokės mokytoja R. Dilkienė.

Mokytoja savo mokinę gyrė ir sakė, kad R. Dirgėlaitė buvo stropi mokinė – atlikdavo ne tik namų darbus, bet ir „pasimokydavo į priekį“.

Pirmosios klasės baigimą 40-metei joniškietei primins knyga, kurią ji gavo dovanų iš mokytojos. Šią knygą R. Dirgėlaitė sakė vis paskaitinėjanti.

Ar rudenį su šia mokine kibs į antros klasės užduotis, R. Dilkienė sakė nežinanti: „Jei Rūta liks gyventi Joniškyje, tai ji pati galės vaikščioti į mokyklą, nes jaunimo ir suaugusiųjų mokykla iš užmiesčio persikels į miestą. Pati Rūta sakė labai norinti mokytis ir svajoja baigti devynias klases.“

„Rūta yra stiprus žmogus. Ji gan greitai prisitaikė nakvynės namuose. Mokymasis jai taip pat suteikė papildomos motyvacijos keistis.

Kai vietinis laikraštis išspausdino straipsnį apie Rūtos mokslus, ji susilaukė patyčių – mieste vaikigaliai ėmė užkabinėti moterį, šaukti ją pirmoke. Tačiau Rūta nepalūžo ir į šiuos užgauliojimus dėmesio nekreipė.

Į mokslus kibusią moterį palaikė ir bendradarbės, su kuriomis ji dirba viešuosius darbus.

Nakvynės namuose žmogus gali gyventi pusmetį. Jis jau baigiasi. Rašysime prašymą, kad šis terminas būtų pratęstas mėnesiui, o toliau Rūtai jau reikės gyventi savarankiškai“, - portalui lrytas.lt sakė Nakvynės namų socialinė darbuotoja R. Tamulienė.

Kad netrukus teks kraustytis iš nakvynės namų, gerai žino ir R. Dirgėlaitė.

„Čia visą gyvenimą negyvensi. Teks ieškotis kitos pastogės. Jau dabar jos ieškau, skaitau skelbimus, teiraujuosi pažįstamų“, - sakė R. Dirgėlaitė.

R. Dirgėlaitei ieškotis būsto padedanti R. Tamulienė sakė, kad jį susirasti nėra taip paprasta.

Norinčiųjų nuomoti bustą buvusiems nakvynės namų gyventojams praktiškai nėra. Savininkai baiminasi, kad tokie nuomininkai ne tik nemokės nuomos mokesčio, bet ir pavers būstą lindyne.

„Pasitaiko žmonių, kurie už pastogę siūlo saugoti jiems priklausančias sodybas. Tačiau Rūtai išvykus iš miesto nutrūktų ir jos mokslai“, - svarstė R. Tamulienė.

Pinigų būsto nuomai R. Dirgėlaitė jau yra pasitaupiusi.

„Nakvynės namų gyventojai dažniausia būna išlaidūs. Gavę pašalpą (socialinės pašalpos dydis - 350 litų) jie pinigus išleidžia per kelias dienas. Rūtą įpratinau gavus pašalpą iškart susimokėti už pragyvenimą nakvynės namuose (šis mokestis siekia 70 litų), o dalį jai likusios pašalpos pasiūliau padėti į seifą ir taupyti.

Su tokiu pasiūlymu sutikusi Rūta susitaupė pinigų, kuriuos galės skirti nuomai. Be to, ji dar gaus užmokestį už viešuosius darbus“, - sakė R. Tamulienė.

Paklausta, kokių svajonių turi, nakvynės namuose kol kas tebegyvenanti Rūta nedaugžodžiavo: „Pirmiausia reikia susirasti kur gyventi, baigti mokslą, o tada jau žiūrėti. Mokytis reikia būtinai, nes be mokslo dabar niekur nenueisi – visur reikia mokėti ir skaityti, ir rašyti.“

Prisipažinusi, kad mokymasis dabar ją traukia labiau nei televizorius, R. Dirgėlaitė neslėpė, kad žinia apie sėkmingai išlaikytą pirmosios klasės baigimo testą jai suteikė daug džiaugsmo.

Ar šiai likimo nuskriaustai ir daug vargo mačiusiai moteriai kartą atsitiesus pavyks daugiau nebepalūžti, parodys ateitis.