Ši organizacija buvo įkurta 1969 metais, siekiant jauniems žmonėms iš viso pasaulio sudaryti galimybes mokytis geriausiose Amerikos privačiose vidurinėse mokyklose, skatinti abipusį supratimą, kultūrinius mainus, kurti taikesnį pasaulį.
Lietuvos moksleiviai pagal šią programą mokytis į Ameriką pirmą kartą išvyko 1992 metais, kai į programą įsijungė ir jos veiklai finansinę paramą suteikė Kazickų šeimos fondas. Lingailei Skeirytei, pirmai iš Utenos mokinių, pasisekė laimėti ASSIST programos konkursą ir pakliūti į prestižinę Berkshire vidurinę mokyklą, kurioje mokslas metams kainuoja 51 tūkst. dolerių. Visas mokymosi ir pragyvenimo išlaidas apmokėjo ASSIST programa, Berkshire mokykla bei rėmėjai. Sugrįžusi į Uteną tęsti mokslų Lingailė Skeirytė mielai pasidalijo savo įspūdžiais iš Amerikos.
- Lingaile, papasakok skaitytojams apie ASSIST programą, apie Berkshire mokyklą.
- Norintieji dalyvauti programoje ir išvykti mokytis į Ameriką turi praeiti keletą atrankos etapų. Pirmame etape dalyvauja keli šimtai Lietuvos mokyklų dešimtų klasių mokinių. Paskutiniame etape lieka tik keliolika, su mokiniais bendrauja ASSIST programos organizatoriai, atvykę, iš JAV. Po pokalbių atrenkami 6-7 mokiniai, kuriems ir skiriamas finansavimas metų studijoms JAV.
Masačiusetso valstijoje esanti Berkshire mokykla įkurta 1907 metais. Nors mokytis šioje mokykloje tikrai nepigu, į ją kasmet atvyksta ne tik keli šimtai amerikiečių, bet ir kelios dešimtys mokinių iš kitų šalių, pageidaujančių mokytis būtent šioje mokykloje. Mokykloje dirba nuoširdūs, visada mokiniams pasiruošę padėti mokytojai, puiki mokyklos materialinė bazė: keletas stadionų, ledo arena, teatro pastatas, observatorija, pagrindinis mokyklos pastatas su puikiai mokymo priemonėmis aprūpintais kabinetais.
- Kokia buvo įprastinė mokslo dienos dienotvarkė?
- Pamokos prasidėdavo 8 val. Kiekviena pamoka trukdavo 50 minučių, bet viena per dieną 75 minutes. Tris kartus per savaitę visa mokykla susirinkdavo mokyklos teatre į susirinkimą. Pietūs trukdavo 2 valandas, nuo 11 val. iki 13 val., bet kiekvieno moksleivio tvarkaraštis kitoks, todėl ir pietūs ne visiems vienu metu.
Po pamokų vykdavo privalomi sporto arba meno užsiėmimai. Jie pasibaigdavo apie 17 val. 30 min. -18 val. Vėliau eidavau vakarienės. 19 val. 45 min. visiems privaloma grįžti į bendrabutį ir nuo 20 val. iki 22 val. bendrabutyje tylos valandos, skirtos namų darbams. 23 val. šviesos išjungiamos.
- Ką gali papasakoti apie pamokas? Kuo jos kitokios?
- Priešingai nei valstybinėse mokyklose, klasėse yra maždaug 10-15 žmonių. Visos pamokos vykdavo su skirtingais žmonėmis, nes tokių klasių, kaip a, b ar c, nėra. Visi kabinetai turi interaktyviąsias lentas, kiekvienas mokslas susietas su technologijomis. Mokiniams reikia naudoti kompiuterius klasėje. Klasėje visi diskutuoja, laisva atmosfera, nereikia tiek daug, kaip Lietuvoje, padaryti per vieną pamoką.
Dažniausiai visi mokosi tik šešis skirtingus dalykus, todėl galima gilintis į temas neskubant. Kas ketvirtį viešai pagerbiami moksleiviai, kuriems sekėsi geriausiai. Man tokia garbė teko net du kartus.
- Įvardink tris ryškiausius skirtumus, kuriuos pastebėjai mokytojų ir mokinių santykiuose.
- Pagarba vienas kitam, neformalus bendravimas su mokytojais, abipusis supratingumas.
- Ką iš metų, praleistų svetur, prisiminsi su didžiausiu malonumu?
- Visada prisiminsiu teatrą. Pavasarį turėjau galimybę pasidarbuoti teatre ir būti scenos vadybininke. Darbas labai atsakingas ir reikalaujantis daug laiko. Nors niekada nedariau nieko panašaus, labai džiaugiausi, kad teatro režisierius J. Howardas ir jo asistentas N. Fasano manimi pasitikėjo ir padėjo išmokti viską, ko reikėjo, kad galėčiau gerai atlikti savo darbą. Teatre sutikau daug nuostabių žmonių ir labai gerų aktorių. Nors dirbdavome labai daug, laikas neprailgdavo, kai taip linksmai leidome laiką statydami spektaklį iš 10 mažų komedijų. Teatras tikrai yra vienas svarbiausių dalykų ir aš niekada nepamiršiu įgytos patirties.