Tiems, kurie šventai tiki teisėjų klano visagalyste, turėjo atrodyti, kad tai kone Heraklio žygdarbiai. Panašiai prezidentė giriasi, kaip tvarkosi su teisėjais, ir kitomis progomis.
Štai Čikagoje išsakytos mintys: „Labai griežtai žiūrime į atranką, susitinku su visais naujai skiriamais teisėjais, darome, ką galime. Radau žmones, kurie dirba po 15 ir 20 metų vienoje vietoje. Darome, ką galime, bet negalima per 20 metų išvalyti sistemos, ir teisėsaugos institucijose turime daug žmonių, kurie paruošti senais laikais.”
Būtų galima ir praleisti pro ausis mintį, kad senais laikais parengti žmonės netinka šioms dienoms ir turi būti išvalyti kaip gražų dabarties gyvenimą teršiančios šiukšlės.
Juk žmogiška pamiršti, kas pats esi ir iš kur atėjęs. Neverta prisiminti, kad, tarkime, teisės mokslai, kuriuos sovietmečiu studijavo dabar tik valymo verti teisėjai, buvo kur kas mažiau partiniai nei politinė ekonomika – viena kertinių marksizmo-leninizmo studijų, kurią krimto, o vėliau ir dėstė (visi žinome kur) šalies vadovė.
Tiek to, tegul sau juokiasi puodas, kad katilas juodas – svarbiausia, kad teisėjų klanas būtų išvaikytas.
Šalies vadovė pati teisėjų nepažįsta, užtat ir sako, kad susitinka su visais kandidatais ir nustato, kurie jų tinka šiam darbui. Atrodo, jai pakanka pasižiūrėti į akis ir kaip rentgenu peršviečia, nes dabar svarbiausias tinkamumo į teisėjus kriterijus – ar patikai prezidentei.
Taip net ir vadovaujamas pareigas Aukščiausiajame teisme (AT) galima gauti tarsi dangaus malonę.
Antai baigėsi AT Civilinių bylų skyriaus pirmininkės J.Stripeikienės kadencija. Pagal įstatymą ji galėjo dar kartą eiti šias pareigas. Be jos, buvo dar trys pretendentai. Su jais prezidentė kalbėjosi, bet netikėtai pasikvietė ir AT teisėją S.Rudėnaitę, kuri net nebuvo kandidatė į šį postą, ir būtent jai pasiūlė vadovauti Civilinių bylų skyriui.
Žinoma, Teisėjų atrankos komisija tik rekomenduoja prezidentei, ką skirti, o ji pati sprendžia, ar atsižvelgti į rekomendacijas. Komisija stropiai skaičiuoja pretendentų surinktus balus, pagal tai nustato jų vietą, o šalies vadovė ramiausiai pasirenka kad ir paskutinį iš šios eilės.
Tik kyla klausimas, kam tuomet reikia Teisėjų atrankos komisijos, jeigu prezidentė nesiteikia nė paaiškinti, kokiais argumentais vadovavosi?
Matyt, ir Teisėjų atrankos komisija suvokia, kad jai likęs vien dekoratyvinis vaidmuo, tad stengiasi rekomendacijas rašyti pagal prezidentės norus.
Juolab jos valią dabar yra kam tiesiogiai perduoti – pakeitusi ankstesnę tvarką, ji į komisiją delegavo savo patarėją.
Taip, pavyzdžiui, vieno teismo pirmininke yra rekomenduota menką patirtį turinti, pagal daugumą rodiklių labai vidutiniškai teisėjavusi teisėja, bet ji nurungė daug geriau vertintą asmenį pagal vieną tiktai juoką keliantį argumentą – esą teikė teismui nemažai naudingų įžvalgų.
Prezidentė sakė, kad patarėjai jai nereikalingi, bet skiriant teisėjus be patarimų išsiversti negali net ji. Čia pirmuoju smuiku griežia jos patarėja teisės klausimais S.Cirtautienė, beje, neseniai išsiskyrusi ir dabar su dar didesniu atsidavimu galinti patarinėti šalies vadovei.
Ar atsitiktinumas, kad dažną prezidentės pasirinktą teisėją kas nors sieja su S.Cirtautiene? Vieni su ja mokėsi, kiti, kaip ir ji, dėsto Mykolo Romerio universitete (MRU). Antai jau beveik pusė Aukščiausiojo administracinio teismo teisėjų – MRU dėstytojai.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad per trejus prezidentės D.Grybauskaitės valdymo metus nepasitikinčių teismais dar padaugėjo 10–11 proc.
Keista: valo valo teismus, bet jie – vis žemyn. O gal tik vieną teisėjų klaną keičia kitas, kurį žmonės vertina dar prasčiau?