Ne vieną valandą trukusios kruvinos kautynės, kurias Holivudas pavaizdavo per pirmąsias „Gelbstinti eilinį Rajaną“ dvidešimt minučių, nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių.
Praėjus 68 metams po operacijos Normandijoje, birželio 11-osios popietę išsilavinimo operacijai Nemirsetos paplūdimyje vadovavo JAV kreiseris „USS Normandy“.
Tiesa, išsilaipinusių Lietuvos karių ir JAV jūrų pėstininkų nepasitiko švino ir plieno kruša, nesiliejo ir kraujas. Priešingai, išsilaipinusiuosius pasitiko aukštų NATO šalių (ir ne vien jų) karininkų, politikų šypsenos bei plojimai.
Žinoma, tai tebuvo parodomoji išsilaipinimo operacija, įtraukta į tarptautinių ir kelios šalyse vykstančių pratybų „Baltops 2012“ programą.
Parodomoji – svečiams ir žurnalistams, surengta dieną, iš kranto nenuaidėjus nė vienam pasipriešinimo šūviui ir iš anksto suderinus su gamtosaugininkais bei vietos valdžia, kad neatsirastų spiegiančiųjų dėl niokojamo pajūrio. Tačiau tai nebuvo vien tik šou.
Šimtai įvairių NATO šalių karių, jūreivių ir jūrų pėstininkų (taip taip, visažinis komentatoriau, neriesk nosies, skirtumas yra, ypač amerikiečiams) drauge atliko vieną sudėtingiausių ir pavojingiausių – išsilaipinimo operaciją.
Tokią, kurioje dalyvauja skirtingų šalių, karinių pajėgų rūšių ir dalinių atstovai. Viską reikėjo atlikti tiksliai, kaip balete. Jokių klaidų – jos gali lemti žmonių žūtis ir operacijos nesėkmę.
Net ir pratybose ar tokiuose operacijų imitavimuose gebėjimas koordinuoti veiksmus, vienu metu saugiai išlaipinti karius į krantą yra tam tikras iššūkis, kuriam būtina nuolat ruoštis. Juo labiau tokios pamokos gali praversti realybėje.
Taip, tikro konflikto sąlygomis Nemirsetos paplūdimyje jei ir iš viso vyktų desantinė operacija (pagrindinis tokių paramą priimančios šalies operacijų tikslas Lietuvai – iškilus krizei gebėjimas priimti NATO pastiprinimus, o šiems patogiausia išsilaipinti ne paplūdimyje, bet pačioje Klaipėdoje – dideliame, neužšąlančiame uoste, kuris savo ruožtu būtų vienas pagrindinių strateginių bet kurios Lietuvos priešininkės taikinių) – vargu ar koviniai narai išsilaipintų dieną arti kranto, kaip tai buvo pirmadienį. Tiesa, būtent panašus kuriozas atsitiko amerikiečių jūrų pėstininkams Somalyje 1992 –ųjų gruodį, kuomet jų „slaptą“ išsilaipinimą dar prieš aušrą pasitiko būriai fotografų, o pati operacija baigėsi skubiu JAV pajėgų išvedimu 1994-aisiais.
Taip, sraigtasparniai vargu ar galėtų atskristi ir netrukdomi išlaipinti desantą be prieš tai paplūdimį be prieš tai šį pragaru priešininkui pavertusios gausios paramos iš oro – šią Nemirsetoje imitavo iš JAV specialiai pratyboms atskridę du JAV bombonešiai B52.
Daugiau nei prieš 5 dešimtmečius pagaminti milžiniški plieno paukščiai kadaise okupuotoje Lietuvoje galėjo pasirodyti nebent Trečiojo pasaulinio karo metu, atominiais užtaisais bombarduodami sovietinius strateginius objektus. Vietnamo, Irako, Afganistano karuose dalyvavę B52 vis dar skraido, o modernizuoti senukai ketina skraidyti iki pat 2040-ųjų, mat jų dydis ir gebėjimas nešti didelius kiekius „protingų“ bombų bei raketų iki šiol gali fiziškai bei psichologiškai palaužti bet kurį priešininką, kurio oro gynybos pajėgos yra nuslopintos.
Žinoma, skrydis Nemirsetoje 600 metrų aukštyje tebuvo parodomasis ir bombos nekrito, o iš Lenkijos Liublino klasės desantinių laivų( beje, įdomu tai, jog Rusijos įsigyti „Mistral“ klasės laivai, dėl kurių kilo toks triukšmas atstoja mažiausiai keturis tokius lenkų laivus panašius į tuos, kuriuos Rusija turi Kaliningrade ir panaudojo desantinėse pratybose „Zapad“ 2009-aisiais) lėtai į vandenį iššliaužusios ir lengvai pakrantėje lietuvių bei amerikiečių desantą išlaipinusios dvi senutėlės amfibijos nebūtų įbauginusios rimtai nusiteikusio priešininko.
Galima sakyti, kad tokie pasirodymai skirti tik vaikams bei politikams stebinti. Bet tai nėra tiesa. Tokia labai panaši jėgos parodymo operacija prieš kelias savaites buvo surengta Somalyje, kur į krantą trumpam išsilaipino ES pajėgos, sunaikino kelias piratų valteles ir grįžo atgal. Kitaip sakant – pasiuntė žinią. Būtent tai yra vienas svarbiausių panašių operacijų tikslų.
Prieš pradėdami šaipytis ir pūstis kišdami kaip pavyzdį 2009 m. paplūdimyje Kaliningrado srityje su šūviais ir sprogimais vykusias desantines pratybas „Zapad“, prisiminkite – tokie šou yra daugiau politinės simbolikos dalis. Nors gali būti naudingi ir kariškiams.
Juk kai anuomet iš pakylos Rusijos vadovai stebėjo priešininkus ( o šie beveik neslepiant buvo lengvai identifikuojami – Baltijos šalys) pakrantėje talžančius šauniuosius rusų morpechus, irgi netrūko šou elementų, nelabai galimų tikros operacijos metu.
Vis dėlto svarbu čia buvo ne tik atskirų dalinių sąveika (kas rusams, beje, sekasi ypač prastai), bet ir pamojavimas kumščiu Baltijos šalims – „mes čia, mes jūsų neužmiršome, ir štai va kaip mes galime jus sumindyti, jei ar kai tik panorėsime“.
Apie tokią Rusijos galybę, o dar tiksliau – Baltijos šalių neįgalimą („per dvi valandas viena girta VDV kuopa jus kepurėmis užmėtytų, nejuokinkit pasaulio, pasiduokit jau dabar ir bučiuokit Ivanui kojas“) bei NATO neveiklumą („joks NATO jūsų negins, aš jums tai pažadu. Tikrai“) su pasigardžiavimu vapantys interneto Vanios ir Kuznecovai savo dainelių, neabejoju, nepamirš ir šįsyk.
Bet tai ir gerai, nes tik parodo beviltiškai kaukiančių Lietuvoje išbujojusios penktosios kolonos veikėjų negalią – šaipytis ir neigti akivaizdžius faktus jie ir tegali. Mat būtent šios pratybų „Baltops 2012“ Nemirsetoje dalies metu nė kiek neslėpta, kad tikslas – simboliškai parodyti gebėjimą apgimti.
Apie tai kalbėjo ir aukšti NATO šalių karininkai, tai pabrėžė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, su kuria fotografuotis prie desantinių laivų labai noriai lindo Baltarusijos karo atašė – tokios pratybos, nors ir viešos, yra puiki proga įvairių šalių „akims“ įsitikinti pajėgumais, juk didelė dalis žvalgybinės informacijos renkama būtent viešai.
Taigi ši nedidelė ir simbolinė išsilaipinimo operacija parodė, kad Aljansas yra pasiryžęs ginti savus. O tam visuomet reikia ruoštis, mat nežinia kokios politinės aplinkybės susiklostys po metų ar dešimties.
Pavyzdžiui, pagal pratybų legendą valstybė agresorė Sulandas remia ekonomiškai nusilpusioje ir kurstomų pilietinių neramumų draskomoje Arkadijoje įsikūrusius teroristus, kuriuos pažaboti ir atplaukia JT Saugumo tarybos mandatą gavusios tarptautinės pajėgos.
Žinoma, realybėje tas pats „Sulandas“ vargu ar leistų įsikišti JT, mat priklauso Saugumo tarybai, būtent todėl „Arkadija“ priklauso NATO. Bet vien priklausyti neužtenka. Juk net vien tokia parodomoji desantinė operacija prieš dešimt metų būtų buvusi neįmanoma. Tuomet Vakaruose labai nuoširdžiai stebėtasi – „na kam gi jums to reikia? Kam erzinti Rusiją“ ir žinoma, klasikinis visų interneto „ekspertų“ argumentas: „o kas mus puls?“.
Tuomet į NATO tik pakviestos Baltijos šalys ragintos pamiršti Rusijos grėsmę. Esą Šaltasis karas baigėsi, nuo šiol visi draugausime. Kiek vėliau, jau po daugelį atsimerkti privertusios Rusijos-Gruzijos karo naujasis JAV prezidentas B.Obama 2009-aisiais Maskvai draugiškai ištiesė ranką su „reset“ – santykių paleidimo iš naujo mygtuku.
Ką gi, jei dar kas neatsibudo, kelkitės, nes dabar jau drąsiai galima pasakyti – „reset“ strategija nepaisant visų diplomatinių išvedžiojimų apie bendrą darbą žlugo.
Pavyzdžiui netgi šios strategijos autorius, ramus akademikas, o dabar JAV ambasadorius M. McFaulas, kuris, beje, kalba rusiškai, pasibaisėjo kaip jį sutiko V. Putino Rusija – kaip sovietinės sistemos žlugimo kompleksų kamuojama ir pati Šaltojo karo laikų paranojos neatsisakius bei ją skatinanti valstybė. Vakarai jai – priešai. Rusai, kurie nesutinka su Kremliaus linija – priešai, šlykščių imperialistinių Vakarų tarnai. Juos galima suiminėti, krėsti ir uždaryti už grotų. Yra tik viena tiesa – Maskvos.
Todėl vienintelis „reset“ – tai Šaltojo karo perkrovimas. Ne veltui antivakarietiška retorika Rusijoje stiprinama kaip ir karinės pajėgos prie vakarinių sienų. Neatsitiktinai prognozuojama, kad ES vis labiau įsigalintis netikrumas dėl ateities, chaosas, neramumai tęsis ir stiprės.
Galima tai atkakliai neigti, juoktis, tačiau elementarus faktas daug ką pasako – Rusija Baltijos paplūdimyje treniruojasi pulti, o NATO – ginti Baltijos šalyse. Štai jums ir „reset“ ir parodo, kas yra mūsų draugai, o kas tik tokiais apsimeta. Ir tame nėra jokios „landsbergistų“ paranojos ar baimės.
Priešingai, galima tik pasidžiaugti, jog būtent Lietuvoje vyksta tegu ir simboliniai dalykai, tačiau jie yra aiškūs signalai, parodantys kurioje pusėje esame. Be to, be minėtos simbolinės ir praktinės tokių pratybų naudos yra ir kita, netgi galima sakyti taikdariška nauda – atgrasinimas. Geriau jau šimtas tokių pratybų nei viena tikra kruvina D-diena.