Daugiau nei mėnuo didžiulės psichologinės įtampos – vieną egzaminą veja kitas, matematikos formulės keičia lietuvių kalbos skyrybos taisyklės. Viską lydi juoda nežinomybė ir baimė. O kas, jei kažkas nepavyks? O jei koją pakiš jaudulys? O jei rezultatai bus nepakankami norint stoti į svajonių specialybę?
Galvoje skamba pavojaus varpai: jei susimausi, teks dirbti kasininke prekybos centre arba, kaip mėgsta gąsdinti tėvai, paprasčiausia valytoja. Juk aukštasis išsilavinimas – durys į galimybių koridorių, karjeros aukštumas ir reali tikimybė išvengti įlaipinimo į emigrantų pilną lėktuvą.
Lrytas.lt pakalbinti abiturientai pritaria, kad prasidėjusi valstybinių brandos egzaminų sesija varo juos iš proto – mokytis tenka kasdien, o stresas verčia nerimauti net tuos, kurie sąžiningai prie vadovėlių sėdėjo visus 12 mokslo metų. Juk nežinia, kur gali suklupti. O ir rezultatų teks laukti kone mėnesį. Per tą laiką, juokauja jaunuoliai, ir pražilti galima.
Brandos atestatui gauti būtina išlaikyti 2 brandos egzaminus. Vienas jų yra privalomas lietuvių kalbos egzaminas, kitą abiturientas renkasi pats. Norintieji stoti į universitetą turi būti išlaikę 3 valstybinius egzaminus, o į kolegiją – 2 valstybinius egzaminus.
Visko per daug
Vilniaus Senvagės gimnazijos abiturientė Karina brandos egzaminams negailėjo aštrios kritikos. „Matematikos egzaminas išvis buvo kosmosas“, - žodžių į vatą nevynioja mergina. Ji savo žinias patikrino laikydama net 4 egzaminus – lietuvių ir rusų kalbų, matematikos ir istorijos.
Apie psichologijos studijas svajojusi paauglė tikina savo planus jau pakoregavusi – bandys mokytis socialinio darbo, mat patekti į šias studijas yra lengviau. Be to, didesnė tikimybė įstoti į valstybės finansuojamą vietą. O tai, vertinant gan liūdną ekonominę realybę, motyvuoja kur kas stipriau, nei noras mokytis to, apie ką svajojai.
„Šiemet mūsų tikrai nepagailėjo. Užduotys – sudėtingos ir labai suktos, laiko trūksta. O dar tas stresas. Manau, kad iš mūsų reikalaujama per daug. 12 metų kursas yra tikrai per platus. Juk nežinai, kokia tema pasitaikys. Visko žinoti neįmanoma“, - egzaminų tvarka piktinasi dvyliktokė.
Moksleiviai tarpusavyje šnabždėjosi, esą praėjusiais metais egzaminai buvo paprastesni. Daugeliui, pasak Karinos, pritrūko laiko visoms užduotims išspręsti. Egzaminų rengėjams mergina siūlo sumažinti jų apimtį, koncentruotis į tam tikras temas, kurios gyvenime – būtinos ir naudingos.
„Su mokyklos baigimu gyvenimas tikriausiai tik prasideda. Tik gaila, kad ši jo atkarpa atrodo tokia bauginanti ir varanti į neviltį“, - samprotauja abiturientė.
Nepasiseks? Na ir kas?
Sėkmingus savo ateities akcentus jau dėliojanti Vilniaus licėjaus abiturientė Kamilė egzaminų rezultatų lūkuriuoja ramia širdimi. 12 metų sąžiningai „atidirbusi“ mergina ketina studijuoti mediciną arba genetiką. Iš visų 5 (lietuvių ir anglų kalbų, matematikos, biologijos ir chemijos) jos laikomų egzaminų ji tikisi surinkti daugiau nei 90 proc. Su tokiais balais pasirinkimas gana platus, todėl, juokauja pašnekovė, jokios bėdos nematanti.
„Tėvai manimi pasitiki, o mokytojai ramina, kad viskas bus gerai. Taip ir bus“, - optimistiškai nuteikia jaunuolė.
Tiesa, spaudimą ji sakosi jaučianti iš visuomenės pusės: „Mus, licėjaus moksleivius, dažnai vadina „auksiniu jaunimu“. Iš mūsų tikimasi kažkokių neįprastų pasiekimų - kartelė užkelta labai aukštai. O juk egzaminai – viso labo tarpinė stotelė.“
Paklausta, specialybę pasirinko savarankiškai ar tėvų paskatinta, mergina pripažįsta, kad tėvai savo valią jai primesti bandė, tačiau paskutinį tašką padėjo pati Kamilė.
„O kas, jei nepasiseks?“ - klausiame jos. „Nematau jokios bėdos. Esu ir apie tai pagalvojusi. Stojantysis galės prioriteto tvarka į prašymą įrašyti iki 12 specialybių, tad kažkur tikrai pateksiu. O jei ne, turiu alternatyvą – metus trunkančias holistinių mokymų studijas“, - tikina Kamilė ir paaiškina, kad holistinio mokymosi esmė – savęs pažinimas. O to, pasak ambicingos moksleivės, nemoko nė viena šalies mokykla.
„Mus verčia daryti šimtus dalykų, kurių mums niekada neprireiks. Netobulėjame, bet didžiąją laiko dalį praleidžiame darydami ne tai. Darželiuose ir mokyklose turėtų būti taikomi holistinio mokymo pagrindai“, - galbūt tuomet, svarsto Kamilė, sumažėtų savimi abejojančių, savo kelio ieškančių ir egzaminų kaip baubo bijančių mokinių.
Studijas jau laimėjo
Vilnietė Ugnė, kaip ir jos mokyklos draugė Karina, laikė 4 valstybinius brandos egzaminus – lietuvių ir anglų kalbų, matematikos ir istorijos. Visi jie, pasak moksleivės, buvo gana sudėtingi. Tiesa, nerimastingai laukti jų rezultatų Ugnei neteks – mergina jau yra laimėjusi stipendiją bakalauro studijoms Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje.
„Tarptautinio verslo mokyklos stipendija skiriama tik vienam žmogui per metus. Džiaugiuosi ją laimėjusi. Be to, egzaminų rezultatai man jau nieko nelemia, tad jų laukiu be jokio nerimo ar baimės“, - tikina apie verslo studijas svajojusi abiturientė.
Pačius brandos egzaminus moksleivė vertina skeptiškai. Per 12 metų įgytų žinių patikrinimas, jos akimis, primena loteriją – jei ištrauksi laimingą bilietą, ateitis tavo rankose. Jei tavasis bus nesėkmingas, sukis, kaip išmanai.
„Tėvai buvo sutikę mokėti už mano studijas. Laimei, to daryti neteks“, - galimybe studijuoti nemokamai džiaugiasi Ugne.
Kita vertus, priduria mergina, daugeliui moksleivių brandos egzaminų rezultatai gali nulemti ateitį – juk mokamos studijos įkandamos ne visiems. O studijų pasirinkimą gerokai pakoreguoti gali ir egzaminų rezultatai.
Aukso gysla korepetitoriams
Vyrauja nuomonė, kad korepetitoriai – baigiamųjų mokyklos metų neišvengiamybė. Tai patvirtina ir daugelis lrytas.lt kalbintų mokinių. Tinkamai pasiruošti sudėtingiems egzaminams, tarkim, matematikos, savarankiškai sugebės tik gabiausieji.
Abiturientė Karina neslepia, kad korepetitorių paslaugomis jai pasinaudoti teko. Kita vertus, jai šios pamokos tebuvo viena iš pagalbinių priemonių.
„Per metus neįmanoma aprėpti 12 metų kursą, tad ir korepetitoriai gali pagelbėti tik tam tikromis temomis. Abejoju, ar jų padedami egzaminui gerai pasiruoš tas, kas mokėsi nereguliariai arba atsainiai“, - griežtą nuomonę dėsto abiturientė.
O kas, jei viskas bus gerai?
Nuo senų laikų Lietuvoje vaikai ir jų tėvai bijojo egzaminų, ir niekur nuo to pabėgti nepavyks. Egzaminus sureikšmina ir juos laikantys, ir jų tėvai, ir mokytojai. Taip, jie yra svarbūs. Tikėtis, kad jie nekels streso, neįmanoma. Tačiau kyla klausimas, kaip padėti mokiniui su tuo susidoroti. Jei mokytojas, ar tėvai kiekvieną dieną primins „Pažiūrėsiu, kaip tu egzaminus išlaikysi“, abiturientai dėl to saugesni nesijaus.
Brandos egzaminai turėtų tapti ne baimės slenksčiu, apipintu gandais ir mitais apie nutekintas užduotis bei sudėtingą jų vertinimo balų sistemą, o pirmuoju rimtu išbandymu beveik suaugusiųjų pasaulyje, tikina juos laikantieji.
Juk abiturientais savu laiku buvo visi. Ir visi savo kailiu patyrė, kokiu psichologiniu ir emociniu išbandymu gali tapti mokyklos baigimas. Svarbiausia, sako patys mokiniai, atsipalaiduoti ir tikėtis geriausio. Tikimybė susimauti visada yra. Kaip ir tikimybė, kad viskas bus gerai. O gal net ir puiku.