Lietuvos fenomenas – mobilieji telefonai ir internetas kalėjimuose

Bylomis apsikrovę tyrėjai tikina, kad ištirti tokius atvejus šiuolaikinėmis priemonėmis įmanoma, tačiau problema – ne tai.

Iš Rusijos kalėjimų į Lietuvą atkeliavęs sukčiavimo modelis iki šiol nepaplitęs kitų Europos šalių kalėjimuose – ten nuteistieji neturi telefonų ir mobiliojo interneto. Tuo tarpu Lietuvoje niekas nesikeis tol, kol kalėjimuose tinkamai neveiks mobiliojo ryšio blokavimo sistema. Tai – vienintelis būdas užkirsti kelią šiems nusikaltimams.

Vien Kauno mieste šiais metais užregistruoti 45 telefoninio sukčiavimo atvejai. Net 28 kartus nusikaltėliams pavyko išgauti žmonių elektroninės bankininkystės duomenis ir iš sąskaitų pasisavinti pinigus.

Porą kartų žmonės sukčiams nupirko mobiliojo ryšio telefonų papildymo kvitus, kitais atvejais pinigus išviliojo „verkiantys giminaičiai“ – į tariamą bėdą patekę „vaikai“ ar „anūkai“. Nors pareigūnai sako, kad nemažai tokių nusikaltimų dabar jau yra išaiškinama, tačiau ši nusikaltimų rūšis primena uždarą ratą.

„Niekas nesikeis, kol Lietuvoje kaliniai galės nekliudomai naudotis mobiliaisiais telefonais. Kai kurie jų įkalinimo vietose turi net mobilųjį internetą. Nepaisant to, kad nuolat atliekamos kratos ir šie dalykai konfiskuojami, tačiau ir vėl į „zonas“ jie patenka vėl ir vėl“, - lrytas.lt pasakojo Kauno vyriausiojo policijos komisariato tyrėjai.

Nors įkalinimo vietose turėtų veikti mobiliojo ryšio blokavimo įranga, tačiau taip nėra. Mat šalies kalėjimai yra miestų centruose, ir dėl neva prasto ryšio tuomet ima skųstis aplinkiniai gyventojai.

„Kas žino, ar tai – tikrai gyventojų skundai, ar tokius skundus kurpia su nusikaltėlių pasauliu susiję jų bendrininkai. Sunku patikėti, kad gyvendami technikos amžiuje mes negalime įkalinimo įstaigose blokuoti pokalbių telefonais“, - stebėjosi pareigūnai.

Šiuolaikinės technikos priemonės leidžia pareigūnams klausytis nuteistųjų pokalbių. Tiesa, tam, kad tą daryti nuolatos, reiktų įkurti atskirą nusikaltimų su telefoniniais sukčiavimais skyrių ir ten įdarbinti dar bent keletą žmonių.

Mat sėdėti su ausinėmis ir tik klausytis pokalbių nėra galimybių. Pareigūnai sako, jog iš kelių tūkstančių Lietuvos įkalinimo įstaigose esančių kalinių telefoninių sukčiavimu užsiima gal tik kiek daugiau, nei 50. Kitaip tariant, tai – ne visų kalinių verslas.

Tačiau nusikaltėlių skaičius, žinoma, kinta – vieni sulaikomi, uždaromi į tokias vietas, kur mobilusis ryšis neveikia, o jų vietą užima kiti: mokiniai. „Dirbti“ telefoniniu sukčiumi gali ne kiekvienas – nusikaltėlis privalo išmokti mandagios ir oficialios kalbos, turėti psichologinių žinių, mokėti perprasti žmones, tinkamai pateikti jiems klausimus ir valdyti situaciją.

Per vieną dieną vienas sukčius paskambina maždaug tūkstančiui žmonių. Anot pareigūnų, pasitaiko dienų, kuomet ant sukčiaus kabliuko neužkimba nė vienas žmogus. Tačiau tokių dienų – mažai. Dažniausiai lengvatikių rasti pavyksta.

Kartais nusikaltėliai skambina atsitiktiniais numeriais, o kartais sąmoningai skambinama žmonėms, kurie, kaip spėjama, yra vyresnio amžiaus. Amžių dažnai išduoda ir vardai. Tarkim, jei vardas „Ona“, tai moteris greičiausiai bus jau garbaus amžiaus. O tokius apgauti yra lengviau.

Žmonių kontaktus aferistai randa internete, viešai prieinamose elektroninėse telefonų knygose.

Garso įrašas – svarbiausias įrodymas, renkant įkalčius. Tačiau prieš tai pareigūnams tenka sunkiausia užduotis: nustatyti balso „savininką“. Tam, anot tyrėjų, kartais reikia ne dienos ir ne dviejų. Analizuojama informacija, renkami duomenis, kam buvo skambinta, daromos įžvalgos ir išvados.

Vėliau, nustačius įtariamąjį ir pateikus įtarimus dėl sukčiavimo, atliekama lyginamoji balso ekspertizė. Įtariamasis privalo perskaityti paruoštą tekstą, padaromas balso įrašas, o tada abu įrašai keliauja į eksperto rankas.

Pareigūnai pasakoja, kad kartais įtariamieji bando tyčia iškraipyti savo balsą, kad jis nebūtų panašus į kasdieninę jo kalbą.

Tokios ekspertizės atliekamos Vilniuje. Anksčiau jos užtrukdavo itin ilgai, dabar padaromos maždaug per tris mėnesius.

„Tačiau net ir įrodžius, kad žmogus vertėsi telefoniniu sukčiavimu, jo kitaip nenubausi. Jis jau yra nelaisvėje. Todėl jam teismas gali skirti papildomus, tarkim, penkerius metus. Tik jam ši bausmė nelabai baisi“, - kalbėjo Kauno pareigūnai.

Analizuodami telefoninio sukčiavimo atvejus, tyrėjai pastebėjo, kad daugiausiai tokių skambučių būna iš Marijampolės ir Alytaus įkalinimo įstaigų, keli pasitaikė iš Kybartų.

„Iš Pravieniškių tokių skambučių nebūna, nors teko girdėti, kad nuteistieji ten turi telefonus. Nebuvo atvejų, kuomet skambintų iš Lukiškių – matyt, tvarka ten labai griežta ir telefonų jie negauna“, - kalbėjo pareigūnai.

O kaip nuteistieji juos gauna kitose įkalinimo įstaigose? Dažniausiai, anot tyrėjų, jie įmetami per tvorą: „Ten – teritorijos nemažos, o prižiūrėtojai nespėja prie įkritusio siuntinio pribėgti. Zonoje viskas vyksta švilpimais. Sušvilpia – siuntinys „įkrito“, „perleidžia“ jį vienas per kito rankas ir gana greitai paslepia“.

Tokiu pačiu būdu į įkalinimo įstaigas atkeliauja ir narkotikai. Dažniausiai – heroinas. Būtent balti mirtį nešantys milteliai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko kaliniai vilioja žmonių pinigus.

Dalis šių pinigų lieka laisvėje esantiems bendrininkams, kita dalis atitenka nuteistųjų artimiesiems. Anot pareigūnų, iš išviliotų pinigų nuteistieji išlaiko net savo šeimas. Tačiau didžioji pinigų dalis skiriama heroinui.

Tai, kas vyksta Lietuvos įkalinimo įstaigose, kelia nuostabą kitų Europos šalių tyrėjams. Jų kalėjimuose nieko panašaus nevyksta.

Lietuviai kaliniai įsigudrino sukčiauti ne tik savame kieme, bet ir Vokietijoje. Pasinaudoję mobiliuoju internetu ir taip gavę kontaktus, jie skambina Vokietijoje gyvenantiems rusams ir iš šių tokiu pačiu principu išvilioja pinigus. Jų pasiimti iš rusų ateina ten esantys lietuviai. Lietuviai pinigus išvilioja ir iš Estijoje, Latvijoje gyvenančių rusų.

Žmones, kurie ateina pasiimti pinigų, nusikaltėliai vadina „kojomis“. Priklausomai nuo to, kokio lygio „kojos“, toks užmokestis skiriamas už darbą.

„Būna, kad vieni reikalauja 40 procentų, ko kitam, jei jis narkomanas, užtenka ir kelių šimtų litų“, - kalbėjo tyrėjai.

Tuo tarpu tie, kurie pateko ant sukčių jauko, šių kalboje taip pat turi „vardą“ – tarkim, naivios moterys vadinamos „žąsimis“. „Pagavau žąsį“, - toks sukčiaus posakis reiškia, jog pavyko išvilioti pinigų.

„Kojų“ iš „žąsies“ paimti pinigai per kelis tarpininkus patenka į nuteistojo sąskaitą, dalis jų pravedama tiesiai į kalėjimo narkotikų prekeivio sąskaitą.

Tačiau jei tuomet, kai vyksta aukos ir nusikaltėlio pokalbis bei derybos, pareigūnai klausosi pokalbio, pavyksta užbėgti už akių: į vietą atvykę pareigūnai „kojas“ sulaiko.

Tobulėja ir modernus sukčiavimas. Ant šiuolaikinių sukčių jauko neseniai buvo pakliuvusi ir Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė, kuomet išgavę jos elektroninės bankininkystės duomenis sukčiai pasisavino 21 tūkst. litų.

Pasak tyrėjų, per pastarąjį pusmetį tokių atvejų pastebimai padaugėjo. Nusikaltėliai, prisistatę Finansinių nusikaltimų tyrimo pareigūnais, žmonėms liepia padiktuoti visus elektroninės bankininkystės duomenis. Aiškinama, neva vykdomas tyrimas dėl tariamo pinigų plovimo ar kitas su finansais susijęs nusikaltimas.

Gegužės mėnesį Kaune per kelias savaites iš pagyvenusios moters sąskaitos aferistai pagrobė daugiau nei 50 tūkst. litų. Padiktavusi jiems visus prisijungimo duomenis, moteris apgaulę pastebėjo tik po poros savaičių – visą šį laiką ji sąskaitos net nepatikrino.

Suįžūlėję sukčiai aukų prašo net nueiti į banką ir sudaryti elektroninių paslaugų teikimo sutartį, jei žmogus tokios neturi. Toks atvejis šiemet buvo Jonavoje.

Kaip pasakojo Jonavos policijos organizacinio poskyrio viršininkas Mindaugas Juknys, vienas jonavietis nuėjęs į banką sudarė tokią sutartį, o vėliau visus duomenis padiktavo sukčiams.

Aferistai žmogų buvo įspėję, kad jis nieko neprasitartų banko darbuotojams, nes su tariamu nusikaltimu banko darbuotojai yra susiję, todėl viskas turi būti padaryta slapta. Byloje – 47 nusikaltimai

Lietuvos policijos departamento pareigūnai pasakoja, jog tokių bylų tyrimas kartais gali užtrukti labai ilgai.

Tačiau rezultatas būna ne „vienkartinis“ – kitaip tariant, sučiuptas aferistas teisiamas ne už vieną, o už 10-15 ar net daugiau nusikaltimų. Ilgą laiką renkama ir analizuojama informacija, kaupiami įrodymai, klausomasi pokalbių, vyksta ekspertizės.

Neseniai baigtas itin didelės apimties tyrimas dėl telefoninių sukčiavimų. Tyrimą baigę Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai išaiškino net 47 tokius nusikaltimus. Viso bylą sudaro net 17 tomų.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad trys Marijampolės pataisos namų “globotiniai” koordinavo specialiai suburtos grupės veiklą, patys skambindavo žmonėms, o laisvėje esantiems grupės nariams skirstė užduotis ir vaidmenis.

Trijų kalinių vadovaujama grupė nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d. skambino įvairių Lietuvos miestų ir rajonų gyventojams, prisistatydavo giminaičiais ir suokdavo apie neva jų sužalotą žmogų. Vėliau, prisistatę policijos pareigūnais, apgaule išviliodavo įvairias pinigų sumas ir daiktus.

Visų šių nusikaltimų metu nukentėjo garbaus amžiaus žmonės ir trys 8-10 metų mažamečiai. Į šios organizuotos grupės veiklą buvo įtrauktos ir merginos, kurios, vykdydamos organizatorių užsakymus, internetiniame tinklapyje surasdavo įvairių šalies vietovių gyventojų laidinio telefono numerius ir juos perduodavo Marijampolės pataisos namuose esantiems bendrininkams.

Kiti laisvėje esantys grupės nariai, nusikaltimų organizatorių nurodymu, važiuodavo pas nukentėjusiuosius paimti pinigų. Didžioji jų dalis atitekdavo Marijampolės pataisos namuose bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

Viso organizatoriams laisvėje bendrininkavo dvylika asmenų, du iš jų - nepilnamečiai.

Tiriant šiuos nusikaltimus, Marijampolės pataisos namuose buvo atlikta krata, pas nuteistuosius buvo rasta ir paimta daugiau kaip 30 mobiliojo ryšio telefonų, SIM kortelių, užrašų su gyventojų telefonų numeriais ir adresais bei kitų tyrimui reikšmingų daiktų.

Atliktos kratos pas laisvėje esančius bendrininkus, pas vieną iš jų rasta ir paimta per 20 mobiliųjų telefonų, apie 30 SIM kortelių bei 70 gramų heroino. Visa tai buvo skirta nuteistiesiems Marijampolės pataisos namuose.

Šiai organizuotai grupei apgaule iš patiklių žmonių pavyko išvilioti daugiau nei 100 tūks.t litų vertės turto.

Šiems 47 nusikaltimams išaiškinti, nustatyti įtariamuosius buvo naudojamos įvairios techninės priemonės, pasitelkti Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistai, kurie atliko rašysenos, nusikaltėlių naudotų telefonų identifikacinius ir fonoskopinius tyrimus. Apie pusantrų metų trukusių fonoskopinių tyrimų vertė – 98 tūkst. litų. Šios išlaidos kartu su nukentėjusiųjų civiliniais ieškiniais bus sprendžiamos teisme nagrinėjant bylą.