Birželio 14-oji – tremties įspaudas tautos istorijoje

- Buvau vos 4 m. 8 mėnesių vaikas, todėl prisimenu tik padrikų vaizdų: ginkluotus grubius vyrus, mamos ašaras, sumaištį ir triukšmą. Netikėti svečiai į duris pasibeldė 1941 m. birželio 14 d., 6.30 val. anksti ryte. 1941 m. birželio 14 d. mus išvežė iš Alytaus miesto Aušros gatvės. Mūsų tėvai buvo mokytojai. Tėvas – pradinės mokyklos vedėjas, o mama – pradinių klasių mokytoja. Tėtį nuo tremties išgelbėjo sudėtinga kojos operacija, nes jis tuo metu gulėjo Kauno klinikose.

- Būčiau neprisiminusi tremties vietų ir datų, jei ne mama, dar 1973 m. aprašiusi gyvenimą knygoje „Tautų tėvo karalystėje“, bet išleistoje tik 1991 m.

Iš jos liudijimų žinau, kad stribai susiruošti liepė per 45 minutes, o maisto pasiimti - trims dienoms. Privarė prie vagonų, prie kurių stovėjo po du ginkluotus kareivius. Smulkius daiktus sumetė į vieną vagoną, o solidesnius ryšulius - į kitą. Mus suvarė į gyvulinius vagonus. Iš viso viename buvo 83 žmonės, visi susispaudę ant dviejų aukštų gultų.

Privažiavus Altajaus kalnus kareiviai mūsų nebesaugojo, nes žinojo, kad nepabėgsim. Liepos 3 d. anksti ryte traukinys sustojo. Pasakė, kad tai – Barnaulas ir kad čia mes gyvensime. Mus, 32 žmones, apgyvendino nebaigtame statyti barake su iš lentų sukaltais dviaukščiais gultais. Gavome vieną virtuvę dviem barakams. Reikėdavo užsiimti eilę, tik tuomet galėdavai virti, žinoma, jei buvo ką.

Rudenį, atšalus orui, masiškai pradėjo sirgti ir mirti vaikai. Liga neaplenkė ir manęs. Kaip tyčia, mums pranešė, kad lapkričio 8 d. išveža į miškus, į Južną. Mama mane nešė suvyniotą į antklodę, o sesuo ėjo šalia. Jau žinojome, kad taigoje kirsime medžius ir vešime į apdirbimo punktą. Ten iš medžių gamins geležinkelio pabėgius, kuriuos, sveriančius apie 100 kg, moterys ant savo pečių neš į vagonus.

Kartu su mumis gyveno tremtinių lenkų, vokiečių, o vėliau atvežė ir leningradiečių. Visų būklė buvo apgailėtina: be maisto, atplėšti nuo šeimų, pasiligoję.

Ten mes pragyvenome iki 1947 m. birželio 9 d. tremties pabaigos. Mamai nemalonumai tuo dar nesibaigė. Ją, atėjusią atsiimti paso, atpažino buvusi mokinė ir įskundė to meto saugumui, todėl mama kalėjime praleido dar 7 mėnesius.

- Južne tremtinių ir evakuotų žmonių kampelį sudarė trys dideli barakai ir daug mažų. Maždaug už 3-4 kilometrų buvo vaikų darželis, taip pat ambulatorija ir pradinė mokykla. Labai džiaugėmės, kad galėjom per savaitę po dvi pamokas mokytis lietuvių kalbos. Tokių moksleivių buvo 20, visi jie tikėjo, kad grįš į Lietuvą ir kad turim mokytis skaityti lietuviškai. Barake gyvenome trys šeimos viename kambarėlyje. Mama pardavė auksinį laikrodį, kad gautų kibirą bulvių sėklos, todėl jau pirmą pavasarį Južne užsiauginome bulvių. Jų užteko visai žiemai, dar sušelpdavome drauges. Gerai užderėjus saulėgrąžoms mama jas pardavusi nusipirko batus, kad mirtinai nesušaltų.

Pagrindinis maistas buvo bulvės, agurkai, balandos, dilgėlės, o saulėgrąžos - vietoje saldainių. Duonos gaudavome po 200 g., mama – 400 g.

Siuntinių iš Lietuvos pradėjome gauti nuo 1945 m. 1946 m. pirmą kartą paragavome medaus. Kadangi tai buvo tik 800 g skardinė, mama leisdavo jo tik palaižyti.

Mama nuolat svajodavo apie grįžimą į Lietuvą ir pačiais gražiausiais prisiminimais apibūdindavo Tėvynę. Todėl nenuostabu, kad mudvi su seserim vis šnekėdavom, kiek kuri suvalgysime medaus, sugrįžusios į Lietuvą.

Kai gavome paragauti atsiųstų džiovintų vyšnių, buvome nustebintos jų skonio. Atsiguldavome taigoje po maumedžiu ir įsivaduodavome, kad ten aukštai – vyšnia ir laukdavome, kol ji nukris, o mes ją skaniai suvalgysime. Galvoje Lietuva siejosi su nuostabiai gražiu ir turtingu kraštu.

Branginau savo dėdės ir krikšto tėvo istoriko Adolfo Šapokos dovanotą auksinį kryželį, kaip priminimą, kokia iškili Lietuvos istorija ir taurūs jos žmonės. Mamos sumanumo dėka ištvėrėme badą, o prisiminimai ir viltis sugrįžti į Tėvynę leido jaustis gerai. Gal kam atrodys ir makabriški mano šie žodžiai, bet mes nesiskundėme, nedejavome, dirbome, kabinomės į gyvenimą ir kasdien meldėmės už Tėvynę.

- Grįžusi į Lietuvą sidabro medaliu baigiau Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą, 1955 m. įstojau į Kauno medicinos institutą, biografijoje nuslėpusi faktą apie tremtį ir neigusi giminystę su istoriku Adolfu Šapoka. Vėliau, jau kokiame penktame kurse, ši paslaptis išaiškėjo, bet buvau gerai užsirekomendavusi ir dėstytojai leido baigti universitetą. Pradėjau karjerą Kybartuose, Vilkaviškyje, vėliau Kaune atvykau į klinikinę ordinatūrą, ją baigiau. Įsidarbinau Kauno klinikose, dirbau asistente Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, po to – doktorante. Vėliau tapau Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadove. Visoje Lietuvoje pilna mano mokinių.

Galiu pasakyti, kad kiekvienas studentas rasdavo užtarimą, nors buvau griežta ir reikli, o kiekvienas pacientas - prieglobstį. Atkaklaus darbo, nuoširdumo, paprasto bendravimo su pacientais, pasiaukojimo – visų šių savybių šiandien pasigendu daugelyje būsimųjų medikų.

- Taigoje prisirinkdavome grybų, uogų ir mums buvo gerai - nes išgyvenome. Dabar vos tik baigęs mokslus jaunuolis nori gyventi prabangiame name ir važinėti nauju automobiliu. O juk karjeros reikia siekti palaipsniui.

- Lietuvoje trūksta santarvės. Kodėl lietuvis jaučia neapykantą, jei kaimynas gyvena geriau? Mano mama – prieškario pedagogė, kirto medžius, ant savo pečių nešiojo traukinių pabėgius, bet mums buvo gerai, nes gyvenome viltimi, kad grįšim į Lietuvą. Daugelis šiandieninių žmonių priešingai – dėl didesnių pinigų pasiryžę dirbti juodžiausius darbus užsienyje, atvirai niekindami savo Tėvynę.

- Vienybės. Anuomet tuo naudojosi skundikai, skatinę vienus lietuvius įduoti savo kaimynus, kad šie būtų ištremti. Tai žino ir mūsų valstybės priešai. Kruvinojo tvano tragedija išbandė mūsų žmones, jų ištikimybę Tėvynei ir laisvei. Tai vertybės, daugelį engtų tautų atvedusios į siekį gyventi laisvai ir demokratiškai. Neturime teisės to pamiršti. Tokį atminimą ir siekį gyvenimą grįsti šiomis vertybėmis privalome skiepyti jaunajai kartai.