Jeigu lyginsime su kitais Kauno apygardos teismo teisėjos spaudoje cituotais ir tiražuotais pasisakymais, kai grasinimais ir gąsdinimais drabstomasi laisvai, plačiai išlaistant savo tulžį, vartojant plūdimosi leksiką be jokių apribojimų, šįkart, kaip matome, N. Venckienė, net ir labai niršdama, laikosi norminei kalbėsenai keliamų reikalavimų.
Kita vertus, manding, išsakytą grasinimą Seimo nariams vadinti netiesioginiu galima tik labai sąlygine prasme, pridengiant reikalo esmę kartais reportažui būtina neutralumo stilistika ir nepriekaištingo objektyvumo poza.
Tačiau žiūrint realiai, paprasčiau, nesunku pastebėti, kad ir čia beveik atvirai garsinama užsiundyti minią, savotišką naujųjų laikų opričniną, pasiryžusią dergti, sekti, persekioti, šantažuoti, fotografuoti, kitaip bausti neįtikusius patronei asmenis.
Žinoma, galima būtų manyti, kad čia N. Venckienė tik užsimena apie rinkimų konjunktūrą, neva norėdama įspėti, jog nuo jai nepalankų sprendimą priėmusių Seimo narių nusisuks rinkėjai. Tačiau, kaip atrodo bent man, straipsnio herojė vis tik nėra tiek praradusi realybės jausmo, kad nesuprastų, jog anosios sugestija nelabai galioja už svitos, net ir labai plačios, ribų, ten, dar platesnėje visuomenėje savo elgsenos ypatumais kaip tik neretai sukeldama alergijos išlydžius ir pasidygėjimo pliūpsnius.
Taigi, regis, minėtu atveju laikomasi tos pačios, kaip ir kitais atvejais, šiurkštaus gąsdinimo taktikos, leidžiant suprasti, kad neva visi stoję skersai kelio bus nušluoti nesirenkant priemonių, o ypač išnaudojant minios lengvatikystę.
Tarkime, kad teisėja N. Venckienė iš tiesų nėra toks trivialus žmogus, kaip kartais kažkam atrodo, tačiau, regis, šįkart, veikdama iš inercijos ir pagal nusistovėjusį įprotį gąsdinti visus iš kairės ir dešinės, šio straipsnio herojė lemtingai apsiriko, paslydo lygioje vietoje. Ką turiu galvoje, taip teigdamas?
Visi žinome, kad keletas Seimo narių, dirbančių suformuotoje komisijoje, deklaruoja savo išankstinę ir besąlyginę paramą Kauno teisėjai, savo karjeros galimybes susiedami su įvairiausio pobūdžio patarnavimais poniai Neringai ir anosios aplinkai. Tačiau galima pabandyti įsivaizduoti, kaip bus vertinami tie anksčiau neišsakę savo nuomonės Seimo nariai, kurie dabar, po teisėjos gąsdinimo seansų, pasisakys prieš teisinio imuniteto panaikinimą.
Kaip N. Venckienės išgąsdintieji, įbauginti, kaip nugandintųjų frakcija, verta dar labiau gailios pašaipos nei politikoje liokajų duoną valgančiųjų sambūris? Galima spėti, kažkaip panašiai. Kita vertus, nedidelė paslaptis, jog pastaruoju metu vis didesnį žmonių pasibodėjimą kelią suvešėjusi Lietuvoje kinkadrebystės manija, kai visa šalies institucinė infrastruktūra melodingai skambaliuoja nuo laibų pakinklių virpėjimo ritmikos.
Taigi būčiau linkęs manyti, kad dabar jau forsuotas atsargumas nepadarys didelio įspūdžio rinkėjui, taigi nebūtinai čia yra racionalus pasirinkimas.
Tiesą sakant, straipsnio pavadinimas turėtų skambėti taip: ko bijo teisėja N. Venckienė? Juk atrodytų viskas yra labai paprasta: kai viešai metami tokie kaltinimai, teisėjai Neringai, užsimojusiai siekti politinės karjeros, derėtų pačiai atsisakyti neliečiamosios statuso, savo laisvu apsisprendimu siekiant pereiti tokių kaltinimų išbandymo ugnį.
Įsivaizduokime susiklostančią situaciją, kad Kauno apygardos teisėja yra išrenkama į Seimą, užima čia aukštą postą, vieną teisinės neliečiamybės statusą plastiškai iškeisdama į kitą, dar labiau tvarų, kai drauge išlieka teisminio tyrimo metu nepaneigti į viešumą prasprūdę liudininko parodymai apie buvusios teisėjos, dabar Seimo narės neva dalyvavimą žudynių organizavime. Kaip atrodo, jau šis vienas faktas diskvalifikuotų esamą politinę teisinę sistemą kaip ištiktą legimitacijos deficito sindromo.
O pabaigai linksmesne gaida apie tai, kaip nesunkiai galima įveikti Garliavos entuziastų visagalybės mitą ir iracionalias baimes. Štai šių eilučių autorių per pastarąsias tris dienas penkis kartus fotografavo kažkokios pagyvenusios moteriškės, kai vedžiojau lauke du augintinius šunelius, šeimos numylėtinius šnaucerį ir jorkšyro terjerą.
Kai pirmą kartą fotografavo, pagalvojau, kad mano šuneliai yra gražūs, atkreipiantys praeivių dėmesį. Kai antrą kartą – kad labai gražūs. Trečią kartą turėjau pretekstą pagalvoti – neįtikėtinai gražūs. Ketvirtosios improvizuotos fotosesijos metu palaipsniui pradėjau mintyti apie tai, jog galbūt kažkieno nesveiką dėmesį atkreipiau kaip dažnai rašantis Garliavos tema žmogelis, vargšas plunksnagraužys. Tačiau penktą kartą supratau, kad mane fotografuoja tik dėl to, jog pats esu neįtikėtinai gražus (ir storas).