„Iš vaikystės tremtyje ryškiausiai prisimenu baltąsias naktis
ir didžiulių uodų debesis, tremtinių bendruomenės vieningumą.
Buvo dalinamasi ir duonos kriaukšle, ir pieno lašu, ir knyga. Ir net
baisiausiame sapne nesapnavo dabartinio Lietuvos susiskaldymo“, -
iškilmingame minėjime Seime sakė J. Sabatauskas.
Jis prisiminė, jog ir iš tremties sugrįžę į Lietuvą jie
nesijautė čia saugūs. „Sugrįžus į tėvynę, nusišluostę
džiaugsmo ašaras, supratome, kad esame kitokie, čia mūsų niekas
nelaukė. Be teisės grįžti į tėviškę, įgyti tam tikras
profesijas, negalėjome vykti į užsienio šalis, mūsų gyvenimai
buvo tarsi paženklinti nematomu vandens ženklu „tremtiniai“, -
kalbėjo parlamentaras.
„Grįžusiems iš tremties tremtiniams sunku buvo atsikratyti
nesaugumo jausmo, baimės, svetimumo savo tėvynėje. Deja, ir
šiandien savo valstybėje daugelis jaučiasi taip pat, net renkasi
savanorišką tremtį ir kažin ar galvoja grįžti į Lietuvą“, -
sakė Seimo narys.
Taip pat jis siūlė šiuo metu neužmiršti iš tremties taip ir
negrįžusių tautiečių, bendrauti su jais, jų vaikais, kurių kai
kurie jau nebemoka ir lietuvių kalbos, tačiau domisi Lietuva, jos
istorija, savo kilme.
„Siūlau ištiesti draugišką ranką iš tremties taip ir
nesugrįžusiems tautiečiams, jų vaikams ir vaikaičiams. Man teko
lankytis Kazachstane kur gyvena apie 7 tūkst. lietuvių, kuriuos į
šią šalį atvedė labai skirtingi likimai. Tai ir senieji lietuviai
- Stalino laikų represijų aukos, ir sovietinių laikų jaunuoliai,
susivilioję didesniu uždarbiu gigantiškose statybose ar darbu
plėšiniuose. Kiti čia liko po karinės tarnybos Centrinėje Azijoje
ar po karo Afganistane. Nemažai mišrių šeimų. Daugelis tremtinių
jau grįžo į Lietuvą. Dalis čia likusiųjų, ypač jų vaikai, jau
nekalba lietuviškai, tačiau gyvai domisi Lietuva, didžiuojasi savo
kilme ir saugo savo tapatybę. Tai labai svarbu“, - kalbėjo Seimo
narys.
Baigdamas savo kalbą J. Sabatauskas kvietė galvoti apie Lietuvos
ateitį ir jos kūrimui atiduoti visas jėgas. „Nebereikia partijoms
politizuoti ar savintis tremtinių likimo ir istorijos. Kartu
ieškokime būdų, kad Lietuva taptų jaukiais namais visiems čia
gyvenantiems, o visi ją palikę žinotų, kad yra čia laukiami ir
reikalingi“, - sakė Seimo narys.
Per iškilmingą Seimo posėdį kalbėdamas Vilniaus jėzuitų
gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytojas Faustas Meškuotis
pabrėžė, kad lietuvių tauta įrodė siekianti laisvės, ir
dabartinės kartos žmonės yra atsakingi už ją.
„Sakoma, kad blogai dabar, bet ar mes ne ta pati lietuvių tauta,
kuri per pastaruosius 200 metų nuo Tado Kosciuškos sukilimo kas 30
metų įrodėme, kad trokštame būti laisva, gyva tauta? Taip, esame
atsakingi už laisvę“, - sakė pedagogas.
Jis teigė per pamoką savo mokinių paklausęs, kiek jų
artimųjų, senelių, prosenelių buvo ištremta, ir daugiau kaip
pusė klasės pakelė rankas.
„Kartu suvokiame, kad esame tremčių dalis“, - tvirtino
F. Meškuotis.
Minint tremties metines jis taip pat ragino neprisirišti prie
sielvarto, išmokti atleisti - „kad iš istorijos nedingtų gyvenimo
žinia“.
Per pirmąją sovietų okupaciją 1940-1941 metais buvo įkalinta,
nužudyta ar ištremta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų, o sovietų
teroras didžiausią mastą pasiekė prieš pat karą su nacistine
Vokietija 1941-ųjų birželį.
1944 metais sovietams grįžus į Lietuvą, per dešimtmetį buvo
suimta ir įkalinta beveik 200 tūkst., ištremta daugiau nei 100
tūkst. žmonių, nužudyta per 20 tūkst. su sovietų okupacija
kovojusių partizanų ar jų rėmėjų.