Juk Lietuva šį projektą ketina įgyvendinti ne viena, o su Latvija ir Estija. Ir, atrodo, kad galime kalbėti ne vien apie nesutarimus Lietuvos viduje, bet ir apie didėjančią tarptautinę Lietuvos, Latvijos ir Estijos derybinę priešpriešą dėl naujos atominės elektrinės statybos projekto.
Tokią mintį perša šią savaitę Lietuvoje ne itin daug dėmesio sulaukusios žinios apie Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės vizitą Latvijoje.
O atkreipti į jį dėmesį vertėtų vien dėl pasikeitusios D. Grybauskaitės retorikos.
Dar kovą Bistrampolio dvare susitikusi su Latvijos prezidentu A. Bėrziniu D. Grybauskaitė viešai džiaugėsi, kad „visos Baltijos valstybės – taip pat ir Latvija – deklaravo tvirtą politinę valią dalyvauti Visagino atominės elektrinės projekte”.
Bet šią savaitę viešėdama Latvijoje Lietuvos vadovė kalbėjo jau visiškai kitaip: „Tik visos trys Baltijos šalys drauge, o ne po vieną, gali įgyvendinti šį projektą.
Jo sėkmę lems visų mūsų gebėjimas priimti sprendimus, atsakomybė ir sąžiningumas.”
Įdomus sutapimas, kad dar dramatiškiau prabilo premjeras A. Kubilius.
„Tokį klausimą mes visi patys sau užduodame: o kas bus, jeigu nebus vėliau pasirašyta akcininkų sutartis, dėl kurios yra diskutuojama. Tai visiškai akivaizdu, kad tokiu atveju tolesnis projekto įgyvendinimas būtų sustabdytas, kol bus susitarta dėl akcininkų dalyvavimo”, – antradienį interviu Lietuvos radijui pripažino A. Kubilius.
Verta priminti, kad dar gegužės pradžioje premjeras kalbėjo taip, tarsi Latvijos ir Estijos dalyvavimas projekte būtų buvęs iš esmės neabejotinas.
„Latvių sprendimas aiškiai rodo, jog šiame projekte ekonominis naudos veiksnys yra labai stiprus, ir stiprus ne tik mums, ne tik Lietuvai, bet ir kaimynams latviams. Ir, tikiu, kaimynams estams”, – džiūgavo A.Kubilius, išgirdęs žinią, kad Latvijos vyriausybė leido steigti naują bendrovę, kuri galimai dalyvautų Visagino atominės elektrinės statybose.
Ką reiškia toks ryškus aukščiausių Lietuvos vadovų retorikos pasikeitimas vos per mėnesį ar kelis? Ar tai signalas, kad Latvija (o gal ir Estija?) iš tiesų gali nuspręsti neprisidėti prie projekto, kai Lietuva jau galimai bus pasirašiusi koncesijos sutartį su bendrove „Hitachi”?
Atsakymų būtų gerai sulaukti iš pačių Lietuvos vadovų.Tiesa, derybų užkulisiuose kalbama, kad ir A. Kubiliaus, ir D. Grybauskaitės komentarai tikrai nuskambėjo neatsitiktinai – jie esą skirti latviams ir estams, kurie reikalauja vis naujų nuolaidų arba sutinka prisiimti vis mažiau įsipareigojimų vykdant Visagino atominės elektrinės projektą.
Informuoti šaltiniai teigia, kad tai – normalu: kiekviena šalis stengiasi išpešti kuo daugiau naudos sau, prisiimdama kiek galima mažiau įsipareigojimų. Todėl esą vykdyti panašius tarptautinius projektus ypač sudėtinga.
Argumentai svarūs. Tačiau bėda ta, kad dabar jau, atrodo, niekas nesiryžtų tvirtai garantuoti, jog derybos su latviais ir estais baigsis sėkmingai.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad deryboms su partneriais dėl naujos atominės elektrinės nepadeda ir neaiškumas dėl pritarimo projektui pačioje Lietuvoje. Net jeigu dabar šis projektas įstatymų leidėjų būtų palaimintas, partneriai rimtai baiminasi, kad sprendimus dar gali pakeisti būsimasis Seimas.
Pasitikėti Lietuva dėl investicijų į energetikos projektus partneriams iš tiesų nėra pernelyg didelio pagrindo.
Paradoksalu, bet šio pasitikėjimo neprideda ir dabartinės Vyriausybės kaip svarbus nuopelnas iki šiol skelbiamas LEO LT projekto išardymas.
Kaip strateginio Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo pavyzdys skelbtas „Mažeikių naftos” pardavimas bendrovei „PKN Orlen” prieš kurį laiką irgi buvo virtęs dar viena Vilniaus ir Varšuvos nesantaikos kibirkštimi.
Net elektros tilto į Švediją istorija, nors ir pasibaigusi sutarimu, primena, kad tartis dėl energetikos projektų ne vien pačioje Lietuvoje, bet ir su užsienio partneriais mums sekasi iš tiesų ypač sunkiai.
Todėl ir diskusijose dėl naujos atominės elektrinės tarptautinis kontekstas tikrai turėtų būti ne mažiau svarbus nei vidaus diskusijos.
Vien jau todėl, kad visuomenei svarbu žinoti ne tik šalininkų ir priešininkų argumentus Lietuvoje, bet ir kokiomis sąlygomis prie šio projekto vis dėlto sutinka jungtis Latvija ir Estija, o kokiomis jos jau nemato ekonominės prasmės tai daryti.
Premjeras A. Kubilius pastaruoju metu ypač mėgsta Lietuvai kaip pavyzdį rodyti Suomiją, kuri stato naują branduolinį reaktorių ir nori statyti dar du.
Tai esą svarus argumentas ir Lietuvai, kad nauja atominė elektrinė – ir efektyvus, ir racionalus sprendimas.
Tik ar atsakys kas nors viešai į klausimą, kodėl suomių pavyzdys tuomet neįkvepia latvių ir estų, su kuriais derybos, kaip matyti, tampa vis sunkesnės?
Ir ar gali kas nors garantuoti, kad dabartinė Lietuvos, Latvijos ir Estijos atominė kaktomuša nesibaigs derybų žlugimu, jei mūsų šalis neprisiims neproporcingų įsipareigojimų ir nedarys papildomų nuolaidų partneriams?