Intensyvi užsienio valstybių veikla Lietuvoje nėra naujiena. Ataskaitoje neįvardinamos priešiškos valstybės, bet, kaip priimta naujoje lietuviškoje terminologijoje, kas - ir arkliui aišku. Baltijos valstybės yra nematomo žvalgybinio karo tarp rytų ir vakarų fronto linija. Kaunamasi visose srityse – ekonominėje, politinėje diplomatinėje, informacinėje. Čia iš rytų pusės negailima nei pinigų, nei žmogiškų resursų. Prieš du metus esu minėjęs apie tris tūkstančius lietuviškoje erdvėje įvairaus lygio žvalgybinį darbą atliekančių asmenų skaičių. Tai ne blefas ar paranoja.
Vien energetiniame sektoriuje, kuris šiuo metu yra karo smaigalyje, dirba dešimtys kitai valstybei tarnaujančių asmenų. Šnipinėjimo metodai, kas šiuo metu vadinama keitimusi informacija, modernėja kas trejus metus ir kova su ja tikrai negali vykti iš apgailėtinos VSD infrastruktūros, kuri paveikslėliuose demonstruojama ataskaitoje. Tiesą sakant, dabartinės vyriausybės reformos energetikoje gerokai suerzino sistemą, nes anksčiau net menkiausios pastangos būdavo sustabdomos jau prieigose. O ką jau kalbėti apie kitas sritis, politiką, diplomatiją, santykius su kitomis valstybėmis, kad ir Lenkija. Lietuva yra priešiškų žvalgybų tranzitinė šalis.
Natūralus klausimas - kodėl neužkertamas kelias? Panagrinėkite viešai pateiktą VSD biudžeto kreivę ir viskas taps aišku. Bet nepaisant paviršutiniško vyriausybių požiūrio į žvalgybą , departamentas savo istorijoje negaudė vištų vagis. Šiuo metu jau galima pateikti ir tikrą kontražvalgybinio darbo informaciją. Ji nenusileidžia ir didelėms valstybėms. Žinoma, tam reikia bendro valstybės vadovų sprendimo.
Nebūtinai kitai valstybei parsiduodama už užmokestį. Lietuva turi nemažai ir idėjinių priešų. Ne visi ir ne visada jie tokie buvo. Kai kuriuos pasigaminome patys. Šimtai įvairaus likimo ir vidinio apsisprendimo blaškomų žmonių laukė lemiamo politikų žodžio atkūrus nepriklausomybę. Dalis jų, dirbusių įvairiose ypatingose struktūrose, iškart po Kovo 11-osios buvo pakviesti bendradarbiauti. Tačiau Rusijos agresijos pavojui išgaravus, visi atėjusieji buvo išvaikyti. Ir net nuspręsta persekioti privačioje veikloje. Tokių žmonių nebereikia ir verbuoti. O kiek vidinių priešų prisigaminta nekorektiškų politinių kovų eigoje?
Pagaliau Lietuva yra ne tik mūsų sąmonėje tvirtai sėdinčių valstybių žvalgybos objektas. Teroristinių išpuolių grėsmė pasaulyje tebėra reali. Žinomos teroristinės organizacijos savo agentų turi ir mūsų valstybėje.
Turint savo misiją Afganistane, nederėtų šios temos ignoruoti. Tačiau iš ataskaitos visiškai neaišku, ar tęsiama dar prieš dešimt metų patvirtinta kovos su terorizmu programa. Daug valstybių šį dokumentą išsivers į savas kalbas ir kovos su terorizmo aspekto tikrai nepraleis. Lietuvos gyventojams taip pat ne vien iš smalsumo reikėtų žinoti, ar pagarsėjusi E. Kusaitės byla turi realų pagrindą, ar tai tik į akligatvį žengianti iš piršto laužta istorija.
Deja, ataskaitoje yra teiginių, kurių niekaip kitaip, kaip nesusipratimu nepavadinsi.
Grėsmių, kylančių iš visuomeninių organizacijų veiklos ar „papirktos žiniasklaidos“ pristatymas yra ne tik nekorektiškas, bet ir žalingas. Tokia informacija klaidina visuomenę ir skatina kurti „sąmokslo teorijas“. Kiek man teko susipažinti su kitų valstybių panašiomis ataskaitomis prieš dešimt metų, pavojų demokratiniams procesams keliančios organizacijos įvardinamos ir paaiškinama, kodėl. Net pateikiami tų organizacijų vadovų ryšiai su analogiškais susibūrimais kitose valstybėse.
VSD dokumente kalbama plačias apibendrinimais, minima daug veiklos sričių, nuotraukose be pavadinimų matyti pažįstami veidai, bet kodėl iliustruojama jais, o ne kitais, nepasakoma. Tai koreliuojama su VSD direktoriaus komentaru žiniasklaidoje, jog „visą laiką yra balansas tarp nacionalinio intereso ir tarp to, kiek mes galime pažeisti žmogaus teises“.
Turima omeny telefonų pasiklausymas ir motyvacija tai daryti. Iš dviprasmiškų užuominų galima suprasti, kad operatyvinės priežiūros nusipelno visi kritikuojantys valdžią. Valstybės vadovai jau griebia jautį už ragų: „tie (Seimo nariai – aut.), kas neturėjo teisės dirbti su slapta informacija ir tos informacijos neturėjo, turėtų gerai susimąstyti ir pagalvoti, kur yra tiesa ir kokios jėgos veikia, kad sutrukdytų mūsų siekį būti energetiškai nepriklausomais“.
Tai Seimo pirmininkės žodžiai energetinių projektų balsavimo išvakarėse. Nors energetikos laukuose iš tikrųjų vyksta aršios žvalgybinės kovos, toks VSD ataskaitos priderinimas prie lemiamų balsavimų daro meškos paslaugą pačiai tarnybai. Ja paprasčiausiai nebetikės ir laikys parankine institucija politiniams sprendimams.
Tai bloga tradicija. Sprendžiant strateginius klausimu VSD informacija yra būtina, bet ji turi būti pateikta prieš du mėnesius, kad politikai galėtų sužinoti ir kitus duomenis iš kitų šaltinių. Deja, to Lietuvoje dar niekada nevyko. Mano nuomone tų kelių pasamprotavimų apie visuomeninius procesus su miglotomis užuominomis į referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos rengėjus ataskaitoje iš vis nereikėjo. Politologai tai daro išsamiau ir konkrečiau.
Sprendžiant iš visos ataskaitoje patektos informacijos, departamento vaizdas kitoks, negu paskutinius kelis metus jis buvo piešiamas. Neliko nebūdingų funkcijų, tačiau kartu sumažėjo ir finansavimas. Pavaizduota biudžeto kreivė neįkvepianti. O darbo , sudėtingėjant Lietuvos geopolitinei situacijai, tik gausėja.