Upės beprasmiškai išlieto prakaito minant dviratį ir neatsivėrusi Lietuvos ir Baltarusijos sienos užkarda. Su tokiais įspūdžiais iš turizmo specialistų suplanuotos ir spalvingame leidinyje aprašytos kelionės grįžo fotomenininkai Ramūnas Danisevičius ir Saulius Žiūra.
„Įspūdingas dviračių takų tinklas Baltijos ežerų krašte” – šis Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos turizmo specialistų parengtas leidinys turėjo tapti kelrodžiu dviračių aistruoliams.
Kelią pastojo pasieniečiai
Dviratininkams siūloma trasa vingiuoja per Zarasus, Visaginą, Ignaliną iki Tverečiaus Lietuvoje, paskui – Baltarusijoje iki Braslavos, vėliau Latvijoje per Daugpilį, o iš ten – atgal į Zarasus. Pasklaidę dailią knygelę R. Danisevičius su S. Žiūra nutarė ja pasikliauti.
Baltarusijos vizomis pasirūpinę dviratininkai užsimojo iš Vilniaus traukiniu nudardėti iki Ignalinos, ten sėsti ant dviračių ir minti 35 kilometrus iki Baltarusijos sienos – Tverečiaus pasienio posto.
Kaip ir parašyta kelionės planu tapusiame leidinyje.
Tačiau pasieniečiai sukritikavo tokį maršrutą: atostogų susirengusių lietuvių neįleido paaiškinę, kad Tverečiaus postas skirtas tik pasienio gyventojams.
Tad ši gražiai aprašyta trasa tinkama tik tiems, kurie gyvena ne toliau nei 5 kilometrai nuo valstybes skiriančios sienos.
Pareigūnams ir dviratininkams teko tik sutartinai galva pakraipyti – nejaugi prie leidinio palinkę specialistai tokio dalyko nežinojo? O gal niekam iki šiol prieš kelerius metus išleistos knygelės net neprireikė?
Padėkojo už pastabą
„Jau buvome numynę 35 kilometrus, tiek pat grįžome iki Ignalinos, sėdome į traukinį ir nuvažiavome iki Zarasų, iš ten – dviračiu iki Turmanto.
Tą dieną dviračiais mes įveikėme 100 kilometrų.
Pasieniečių negali kaltinti – jie net reikiamų dokumentų tokiems keliautojams neturi. Tačiau ką galvojo tie, kurie mums tokią knygelę į rankas įdavė?
O jei mes būtume į Baltarusiją įvažiavę iš Latvijos, nuriedėję ja iki Tverečiaus, ką tada būtume turėję daryti? Važiuoti atgal iki Latvijos apie 100 kilometrų? Ar riedėti Baltarusijoje žemyn dar apie 120 kilometrų?” – apmaudo neslėpė R. Danisevičius.
Antrą kartą vyrą apėmė įsiūtis, kai parsiradęs į Vilnių paskambino į Utenos rajono turizmo informacijos centrą. Būtent jo specialistai R. Danisevičiui ir atsiuntė šį leidinį.
„Ar patiko maršrutas?” – maloniai pasiteiravo telefonu atsiliepusi darbuotoja. Ji labai nustebo išgirdusi, kokių rūpesčių kilo, ir padėkojusi sakė įspėsianti kitus dviratininkus.
Kaltininkų nėra
Knygelę „Įspūdingas dviračių takų tinklas Baltijos ežerų krašte” rengė organizacija „Baltijos ežerų kraštas”, vienijanti biurus Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje.
„Teoriškai įmanoma kirsti sieną ir Tverečiuje. Bet visi žinome, kaip sunku vykti į Baltarusiją. Reikia visuomet papildomai pasidomėti tokia galimybe”, – auklėjo biuro Lietuvoje vadovė Roma Ksenzovienė.
Ji tikino nebuvusi dviračių takų projekto, prieš kelerius metus vykdyto už ES fondų pinigus, autorė, tačiau prisidėjusi kaip partnerė.
Kas rengė šios trasos aprašą, ji negalėjo pasakyti, bet tikino, kad toks poilsio būdas paklausus: „Labai daug važiuoja dviračiais, matau juos, bet kur jie važiuoja, nežinau.”
„Nepamenu, kad leidinyje būtų susisiekiančių su kitomis šalimis maršrutų.
Tai – nesusipratimas”, – rankomis skėsčiojo ir Ignalinos turizmo informacijos centro vadovas Edmundas Kilkus.
Minėtas leidinys išleistas prieš kelerius metus. Jį iki šiol tebedalija turizmo informacijos centrai.