Žiū, kaip stadionuose siūbuoja minios, palaikančios pro priešininko nosis kamuolį į vartus skraidinančius savus didvyrius. Sutelktai skanduoja sirgaliai ir, atrodo, tautos siela pražysta pergalinga didybe. Štai išalkę pergalių Rusijos sirgaliai išskleidžia milžinišką savos nacijos didybę tvirtinantį (tiesa, lenkai su tuo nesutinka) plakatą: „This is Russia“ (Tai yra Rusija). Ir jie tai išgyvena!
Didingos sporto varžybos yra vieta, kur susitelkia nacija. Sakome, kad žmonės „serga“ už savo komandą ir tautą. Manau, kad tikroji „liga“ yra žmogaus prigimties didingumo sindromas. Gerąja prasme. Nes, sukurtas „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1,26), žmogus negali netrokšti jam savos, tačiau po mirtingumo ir menkavertiškumo šydu paslėptos prigimtinės sielos didybės. Futbolas ir kiti didingi potyriai išjudina sielą, nors ir nebūtinai leidžia pažinti patį sielos didybės šaltinį. Juk ne visi futbolininkai žegnojasi ir dėkoja Dievui po įmušto įvarčio.
Verta pastebėti, o ir prisiminti, kad ir lietuviuose slypi Dievo kūriniui būdingas didingumo troškimas. Ir mes jau šį šeštadienį perjungsime futbolą transliuojantį nacionalinį kanalą, ieškodami Lietuvos rinktinės kovos prieš mus nuskriaudusius makedonus transliacijos. Pamatysime, ir atsidusime: trijų milijonų pergalės viltis sugrįžo. Tuomet rimtai kibsime į „sirgimą“ ir iš pačios sielos gelmių skanduosime mums kaži kodėl taip brangų žodį: LIE-TU-VA!
Pamenu, kai mes išlošėme Europos krepšinio čempionatą, Rusijos sporto dienraščio vedamojo straipsnio pavadinimas buvo tarsi mūsų sielos gelmes atskleidžianti ikona: „LIE-TU-VA!“. Rusai žavėjosi mūsų, mažos, bet karingos tautos didybe. Kaži kodėl kai kada ir rusams esame savi ...
O štai visai neseniai didingas futbolo batalijas surengusios Ukrainos ambasadorius Lietuvoje pasakė: „Šis mūšis buvo civilizacijos posūkis link europinės, krikščioniškos kultūros, žingsnis į ateitį link susivienijančios Europos. Valstybė, kuri susiformavo Algirdui laimėjus Mėlynųjų Vandenų mūšį, buvo, mano manymu, dabartinės Europos Sąjungos pirmtakas, kurioje nevyravo viena religija, viena kalba“.
Taip, tai apie mus. Paprastai tariant, tai – Ukrainos atstovo padėka už tai, kad Lietuva apgynė senuosius rusėnus nuo Aukso Ordos ir sutvėrė Ukrainą. Dar daugiau, jis iškalba Algirdo užsienio politikos pagrindus. Gediminaičiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę tvėrė kaip Trečiąją Romą.
Patys Gediminaičiai kildinosi iš senos romėnų giminės ir tikėjo sava misija globoti tautas. Panašiai kaip Senoji Roma – nukariaudama ir civilizuodama. Lietuvių kunigaikščiai, tapatinę save su krikščioniškuoju Vakarų pasauliu, vykdė nusimatytą misiją ir siekė užkardyti laukinių ordų plėtrą į krikščionybės sutelktą geopolitinį arealą.
Ar tai nėra didinga?! Ar nėra didinga štai tokia mūsų valdovų politinė savimonė? Jos dėka - lietuviai, išgirskite! - mums dėkoja garbinga senųjų rusėnų (t. y. Kijevo Rusios) tauta. Tautiečiai, ar tokia Gediminaičių savimonė neturėtų tapti ir mūsų, šiandieninių lietuvių, savastimi? Ar giluminis sielos varpas „LIE-TU-VA!“ - tai ne Gediminaičių ir vėliau šimtmečiais valstybės vyrų sielų didybės sukauptas atgarsis? Aplinkinės tautos, atrodo, tai įvertina.
Pacituosiu mūsų diplomatų LR užsienio reikalų ministrui sukurtos kalbos, pasakytos Mėlynųjų Vandenų mūšio 650 m. sukakties minėjime, ištrauką:
„Sakoma, kad tautos save įtvirtina tik istoriškai. Bet neužmirškime, kad tai įmanoma tik tuomet, kai pati istorija yra įtvirtinta tautos atmintyje. Lietuvių sąmonėje labiausiai žvilga mūsų karaliaus Mindaugo karūna, Durbės mūšį menančios kuršių ir žemaičių pelkės, Gedimino laiškų antspaudai, o ypač – Žalgirio mūšis (kurio 600 m. jubiliejų šventėme prieš porą metų). Tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinė raida kupina ir kitų reikšmingų įvykių, tokių kaip Chotyno (1621 m.), Salaspilio (1605 m.), Oršos (1514 m.) mūšiai. O šiandien Jūsų lūpomis lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, moldavų ir rusų tautos garsiai prabyla apie dar vieną legendinį mūšį – Mėlynųjų Vandenų (1362 m.)“.
Minint regiono politiką ir tautų vystymąsi lėmusį, o ir mūsų Lietuvos valstybės didybę kildinusį mūšį mums, lietuviams, verta ne tik atnaujinti istorijos žinais, bet ir labai rimtai pažvelgti į savo sielą – atrasti, įvertinti ir išskleisti vieną didžią ir gražią Dievo dovaną, vardu - LIE-TU-VA!
O tuo pačiu norisi padėkoti ir Lietuvos diplomatams - tyliesiems patriotams - , kurie, skatina šio turto atgimimą užsienio politikoje ir mūsų savimonėje.