– Ar pastebite išsilavinimo, požiūrio į gyvenimą skirtumų tarp šių metų ir ankstesnių laidų abiturientų?
– Tai ir kelia nerimą, kad mažai kas keičiasi. Mūsų švietimo pokyčiai labai lėti, gerokai vėluojame keisdami tai, ką jau seniai būtina keisti.
Per mažai pokyčių, kurie optimizuotų švietimą, mokyklų tinklą padarytų racionalesnį, mokytojų tobulinimąsi priartintų prie gyvenimo poreikių.
Mano abiturientai ką tik laikė istorijos egzaminą. Nėra jokių skirtumų – vėl reikia ne suvokti istorijos procesus, o tik atsakyti taip, kaip nori egzaminuotojai.
Mąstyti nebūtina, pakanka įsiminti vadovėlio medžiagą. Bet viena išlaikyti istorijos egzaminą ir visai kas kita – išmanyti istoriją.
Girdėti daug nuogąstavimų, kad jaunimas išvažiuoja studijuoti į užsienį ir negrįžta. Bet ar mūsų aukštosios mokyklos jau ką nors nuveikė, kad abiturientai veržtųsi mokytis tėvynėje? Vienareikšmiškai atsakysiu: ne.
Kai rudenį aukštosios mokyklos skųsis, kiek daug jaunimo išvažiavo į kembridžus ar prinstonus, reikėtų pirmiausia savęs paklausti: o ką padarėme, kad jiems studijuoti Lietuvoje būtų patraukliau nei užsienyje?
– Tačiau gal patys abiturientai keičiasi, tampa labiau motyvuoti, labiau išprusę ar, priešingai, prastėja jų išsilavinimas?
– Čia geriausiai tiktų žodis „kontrastai”. Milžiniški skirtumai yra tarp vaikų – vienas gali iš miego pažadintas nesunkiai išvardyti visas Saulės sistemos planetas, o kitas rašo, kad kurmis sveria 30 kilogramų.
Turime labai gabių moksleivių, kurie žino viską, ko tik paklausi. Tačiau yra tokių, kurie nei knygų skaito, nei kuo nors domisi. Jiems švietimas, mokymasis – kažkoks kosmosas, visiškai svetimas dalykas.
Dėstydamas KTU bendrauju ir su studentais. Kai kurie nė neslepia, kad jiems reikia tik diplomo, o ne žinių.
Nesuprantu, kaip galima pakliūti į aukštąją mokyklą šitaip nieko nemokant. Bet jie net gauna diplomą, nors yra visiškai neraštingi – nemoka nei rašyti, nei mintis dėstyti.
Blogiausia, kad dabar mokslui nėra ir socialinio užsakymo. Aukštoji mokykla turėtų suteikti erudiciją, mokyti mąstyti.
Bet žmonės mato, kad norint gerai įsitaisyti, pavyzdžiui, pakliūti į Seimą, nebūtinas išsilavinimas.
– Jūs kritikuojate profiliavimo tvarką, leidžiančią kai kurių dalykų nesimokyti. Gal dėl to nukenčia moksleivių bendrasis išsilavinimas?
– Bendrasis išsilavinimas – didžiulė vertybė. Ko nestudijuosi universitete, turėtum pasimokyti bent gimnazijoje. Juk ir inžinieriui derėtų bent šiek tiek išmanyti geografiją, istoriją.
Didžiulė bėda, kad dar daugybė moksleivių neįpranta skaityti knygų ir neišmoksta skirti, kas yra vertybė, o kas paprasčiausias kičas. Tuomet jie niekada neišsiugdo gero skonio.
Taip tampa skurdus ne tik laisvalaikis. Paskaičius internetą iškart matyti, koks menkas žmonių raštingumo lygis.
– Ar neatsitiks taip, kad šiais metais dar daugiau gabių abiturientų išvyks studijuoti į užsienį?
– Išvykstančiųjų banga aukščiau nebekyla, bet ir neslūgsta.
Bent KTU gimnazistų daug išvyks mokytis svetur. Lietuva juk ir negali pasiūlyti geriausiems pasaulio universitetams prilygstančių studijų.
Tiesa, kalbu ne apie bet kokias studijas užsienyje. Girdžiu, kaip dabar tėvai didžiuojasi, kad jų vaikai studijuoja kur nors Anglijoje. Bet ten yra tokių užkampių, kad net studijomis nepavadinsi to, kas ten siūloma.
– Jūs kritiškai vertinote švietimo reformą, kuri lyg ir artėja prie pabaigos. Bet gal pamažu viskas susireguliavo ir bėdų jau mažiau?
– Jau laikas reformuoti pačią švietimo reformą. Reikia ne mechaninio mokyklų tinklo pertvarkymo, o aukštesnių mokymo kokybės reikalavimų.
Bet viskas remiasi į žmones. Moksleivių mažėja, reikia uždarinėti mokyklas, o tai skausminga. Mokytojų per daug.
Bet niekas neklausia, kokia jų kvalifikacija, tik profsąjungos garsiai rėkia, kad nieko atleisti negalima. Pamirštama, kad vaikai svarbiau už mokytojus.