„Man, kaip lietuvei, yra gėda. Manau, tai gryna provokacija, kuri daroma turint blogų kėslų. Nes šiaip žmogus, net nepritardamas J. Pilsudskio kapavietės garbinimui, sąmoningai rankos nekeltų, nes tai memorialinis ansamblis ir jis mums nieko blogo nedaro“, - sakė ji.
Apie 40 metų senąsias Vilniaus kapines tirianti istorikė pasakojo, jog Rasų kapinėse J. Pilsudskio memorialas niekada nebuvo išniekintas.
„Priešingai, iki šiol jis buvo labai gerbiamas. Kapinės yra ne vieta pareikšti savo nuomonę, padaryto darbo lygis yra labai žemas.
Turbūt kažkas specialiai stengiasi išprovokuoti konfliktą tarp lietuvių ir lenkų, stengiasi, kad tarp jų aštrėtų santykiai. Žmones, kurie tai padarė, reikėtų griežtai nubausti“, - kalbėjo V. Girininkienė.
Šiame memoriale, esančiame prie senųjų Rasų kapinių tvoros, yra bendras J. Pilsudskio širdies ir jo motinos kapas, o aplinkui – Lenkijos karių kapai.
„Vandalizmo senosiose Vilniaus kapinėse būna kiek tik nori, bet jie niekada nebūna nesusiję su politika. Ir niekada nebuvo vandalizmo šiame memorialiniame ansamblyje.
Kapinės plėšiamos, nuolat vagiama viskas, kas iš metalo, nuverčiami antkapiniai paminklai. Štai, sutvarkėme Juozapo Ambraziejaus kapą, bet jau išimti metaliniai stulpeliai, kurie jį laiko. Ir kapas vėl griūna.
Tai atskirų paauglių, vagių, narkomanų, kurių su politika nieko neriša, darbas. Bet tokio tipo vandalizmą lenkų karių memorialinėje ansamblyje matau pirmą sykį“, - kalbėjo V. Girininkienė.
Lenkijai užėmus Vilnių 1920 metais memoriale prie Rasų kapinių buvo palaidoti kovose žuvę Lenkijos kariai. Vėliau 1935-1936 metais memorialas buvo perstatytas, bendrame kape buvo palaidota J. Pilsudskio širdis bei motinos palaikai.
Netoli Švenčionių gimusio bei Vilniuje mokyklą baigusio J. Pilsudskio kūnas yra palaidotas Krokovos Vavelio pilyje, garbingiausioje vietoje Lenkijoje. J. Pilsudskis yra laikomas vienu svarbiausiu veikėjų atkuriant Lenkijos nepriklausomybę po pirmojo pasaulinio karo.
Lietuvoje jo atminimas kontroversiškas, mat jo vadovaujama armija po pirmo pasaulinio karo užėmė Vilniaus kraštą, vėliau prijungtą prie Lenkijos.