Nes kiekviena aikštę, skverą ar pakelį visuomenės veikėjais save vadinantys judėjimų, religinių, politinių ar kitokių grupių atstovai, kaip kokie balandžiai norėtų aptėkšti paminklais. Bent jau atminimo lenta.
Norite parkelio Lukiškių aikštėje? Negausite – norime susikaupimo, ramybės, rimties ir liūdesio – kuo daugiau liūdesio. Tad šekite paminklą. Jį galima dešimtmečius statyti, arba kaip pritūpimus darantį išsiskėtusį Kunigaikštį Gediminą - kad tik būtų paminklas.
Sakote nenorite sovietinių balvonų ant Lukiškių aikštės – negalima liesti, paveldas. Istorija. Paminklus reikia palikti. Nes paminklai – tai kaip Kryžių kalnas. Vis daugiau kryželių, vis daugiau darbo marmuro, granito skaldytojams.
Todėl reikia perspjauti visus ir sumeistrauti megapaminklą. Tokį, kuris pranoktų visus. Ką jau čia, galime surengti paminklų varžybas – nustebinsim pasaulį plaktukų kaukšėjimu. Svarbu – pats procesas ir jį lydinti ašarų pakalnė. Nieko nepadarysi, reikia statyti paminklą.
Įamžinti, paženklinti ji, pageidautina dar ir savo pavardę išgraviruoti – šio paminklo statymą parėmė tokia ir tokia įmonė, toks ir toks veikėjas.
Pakišus tokią paminklo statymo idėją galima pradėti šaukti, rietis ir pjauti – du lietuviai ir trys nuomonės, kaip tas paminklas turėtų atrodyti, ką vaizduoti, kaip sutvarkyti erdvę, koks trestas ir už kiek statytų.
Žodžiu aistrų, kaip rodo Lukiškių aikštės istorija, dešimtmečiams užteks. O gal ir daugiau, jei skaičiuosime pasipiktinusių, tipiškų lietuvių niurzgų bambėjimus „negražu“, nesąmonė“, „kokį š.. čia pastatė“ bei žinoma – „įdomu kiek pinigėlių ištaškė?“
O jei niekas į reikalavimus statyti paminklą Lietuvos skaistybei, nusipelniusiam šampaniniam nomenklatūros socialistui ar Lietuvos-Sarmatijos imperatoriui neraguotų, visuomet galima išmėginti griovimo taktiką.
„Reikia nugriauti tą ar aną paminklą“, - užtenka tiek leptelėti ir slėptis po lapais šypsantis. Visuomenėje, žinoma, kils triukšmas, dejonės, vieni puls ginti idėjos, kiti ją negailestingai peiks, o idėjos autorius paklaustas ar tik neprovokavo visko tyčia gudriai šyptelės - „kokios problemos, pareigūne?“ Nes sutarimo Lietuvoje nebus.
Todėl ir sakau - reikia paminklo, ir taškas. Tokio nemenko, užrioglinto ant marmuro gabalo, su dvejomis abstrakčiomis figūromis, kurios bando viena kitai iškabinti akis.
Abstrakčiomis ir nesuprantamomis, geriausia su kyšančiais surūdijusiais vamzdžiais iš, na, patys žinote kur – nes tai suteiktų dar didesnę ekstazę pikčiurnoms, kurie apie visuomenės materializmą pezančių akademikų balsais spiegtų: “da vieną vamzdį už milijonus pastatė, nėr teisibės!“
O štai dėl paties paminklo formos abejonių neturėtų kilti net visiškam imbecilui, kuris pamatęs aiškų, lengvai atpažįstamą objektą ar perskaitęs paprastą sakinį pūstų akis: „a ką čia tuo norėta pasakyti?“. Todėl paminklas turėtų priminti didelį kakos kalną – tai simbolizuotų visą tokių paminklų ir jų likimą rodančių diskusijų vertę.
Antai iškilusis europarlamentaras pagal geriausias internetinio trolinimo tradicijas netikėtai ėmė ir pareiškė, jog Palangos centre esančias sovietų karių kapines ir postamentą reikia iškeldinti kitur. Problema pareigūne? Aišku, kilo šaršalas. Juk kur tai matyta – šitiek metų stovėjo, niekam niekada neužkliuvo, o štai dabar sugalvojo „perkelti“.
Piktinasi architektai, „Didžiojo tėvynės karo“ veteranai. Palaukit, dar sureaguos Rusijos ambasada, sulauksim perlų apie Baltijos šalyse šlovinamą fašizmą ir „išvaduotojų“ niekinimą.
Prisipažinsiu, nuo vaikystės mane šis sovietinis monumentas ir kapai miestelio centre, priešais bažnyčią visuomet stebino.
Bet vėliau nustojau stebėtis – tokių sovietų karių kapų bei paminklų miestų ir miestelių centrinėse aikštėse yra ne vienas. Pasitaiko ne tik kuriozų, kai vieni greta kitų yra sovietinių „išvaduotojų“ bei lietuvių savanorių arba partizanų kapai.
22-aisiais Nepriklausomybės metais Dzūkijoje, Lietuvos partizanų pamėgtuose miškuose šalia kelio stūkso paminklinis akmuo stribams. Tvarkingas, prižiūrėtas, apkaišiotas šviežiomis gėlėmis ir žvakutėmis jis, kaip ir sovietiniais laikais šlovina NKVD „didvyrius“, kovojusius su „banditais“.
Sakot pagarba mirusiems? Pamenu aš tą pagarbą – Lietuvos savanorių bei partizanų kapus sovietai su boldozeriais traiškė. Panašiai netgi pačioje Rusijoje tiesiant greitkelį su žemėmis buvo sulyginti sovietų karių kapai. O pats vaikystėje nė neįtariau, kad Vingio parke supdamasis ant supynių žaidžiu ant vokiečių karių kaulų – tik kiek vėliau čia buvo atkurtos vokiečių karių kapinės.
Kapus bei paminklus kai kurie kažkodėl staiga atsimena tik tada, kai pačių atminimo simbolių jau beveik nebūna likę. Vienas tokių pavyzdžių – žydų kapinės netoli sovietine nekrofilija sergančių paveldosaugininkų „saugomų“ Vilniaus sporto rūmų. Tik sumanė ką statyti ant kapinių, kurių ir pėdsako per kelis amžius neliko – po visą pasaulį nuskambėjo, kaip lietuviai žydų kapus niokoja.
Ką jau kalbėti apie esamų kapų perkėlimą. Tereikia viešai burbtelėti apie tai, jog atminimo paminklo vieta – kapinėse, o ne miesto centras, iš karto iš pakampių išlenda besiputojančių minia. Tai, V. Landsbergis, regis, puikiai žinojo prabildamas apie galimą sovietų karių ir monumento iškėlimą.
Juk niekas dar nepamiršo kuo baigėsi 2007 metais vykęs panašus „Bronzinio kario“ iškėlimas iš Talino centro – pagiežingos Maskvos retorikos ir alkoholio įaudrinti „išvaduotojų“ palikuonys siaubė miesto centrą, o programišiai „išvadavo“ estiškus tinklapius nuo informacijos.
Galime lažintis, jog jei kas rimtai sumanytų pajudinti tą monumentą ir kapus iš Palangos, ypač prieš rinkimus, iš Kremliaus būtų duota komanda ne tik loti apie „suįžūlėjusius pribaltų fašistus“, bet ir ginti „išvaduotojų“ atminimą.
Ir tai būtų paradoksalu, juk sovietmečio paminklai Lietuvoje – šventa karvė. Pamenat, kiek triukšmo buvo dėl Grūto parko įrengimo? Kur tie, besipiktinę konservatoriai, kada jie paskutinį kartą ėjo Žaliuoju tiltu?
Juk būtent Grūto parke, mano kuklia nuomone, dar per mažai suvežta sovietinių balvonų. Būtent tokiame parke jiems ir vieta – tiek Leninams, tiek „nuspelniusiam LTSR rašytojui“ Vincui Krėvei (taip taip, paliečiau šventą sovietinių akademikų karvę), tiek Žaliojo tilto balvonams.
Atleiskite, bet visi, kas vapa apie tai, jog Žaliojo tilto „išvaduotojai“, kolūkiečiai, darbo žmonės yra dalis istorijos, juos, girdi, reikia saugoti, mylėti ir prisiminti, mano nuomone, nusišneka.
Kuo tos skulptūros skiriasi nuo kadaise Lukiškių aikštėje stovėjusio ir aidint plojimams nurauto Lenino ar vietoje Kudirkos priešais vyriausybės pastatą stovėjusio generolo Černiachovskio? Aišku, čia reikia pasakyti, kad balvonai ir karių kapai – du skirtingi dalykai.
Niekas nesikėsina ir neturėtų kėsintis į, pavyzdžiui vokiečių, tų pačių sovietų ar lenkų karių kapus Antakalnio kapinėse, nors tie kariai ir kovėsi prieš Lietuvos laisvę. Kapai – tai šventoji žemė, kurių nevalia niekinti. Juo labiau, praėjus tiek laiko – juk pavyzdžiui Rytprusių skerdiko, generolo Černiachovskio palaikus su visa statula sovietai iš Lietuvos išsigabeno. Ir problemos neliko.
O štai paminklai yra kas kita. Paminklai, kaip marškinėliai su sovietine ar nacistine simbolika. Galima siusioti į akis ir sakyti, kad lyja – esą čia ne kūjis ir pjautuvas, čia tik vaizdelis iš vaikystės, man primenantis skanias dešreles. Arba „čia ne svastika – čia šiaip sutapo baltiški simboliai“. „Ne SS, o man patinkantis skaičius 88“.
Tai yra konkreti simbolika, ir ji šlovina tuos, kurie, yra nusipelnę, primena ateities kartoms. Nusipelnę? Atsimerkite, o jei reikia - užsivožkite marmuro gabalu - visos šios statulos yra ne istorijos, o sovietinės ideologijos, jos tariamos didybės, dvasingumo ir simbolikos dalis. Viso to, ko atsisakėme prieš 22 metus. Ko nebėra ir, tikiuosi, nebebus.
O kam norisi – čiupkit lagaminą, pirkit bilietuką į vieną pusę ir pirmyn į Baltarusiją, Padniestrę, Šiaurės Korėją. Ten istoriją primena ne tik stabukai, bet ir realybė.
Atsimerkite, dabar XXI amžius, visi tie „nusipelnę liaudies artistai“ - tai praeitis. Galima jos nepamiršti, bet atminčiai lavinti tikrai nereikia sovietmetį ir jos idealus – kolūkiečius, Lietuvą okupavusius raudonarmiečius šlovinančius stabus rodyti miesto centre.
Sunku suvokti, bet nemaža dalis visuomenės vis dar aklai tuose paminkluose įžvelgia ne tik puoselėti vertą istoriją, bet ir grožį.
Taigi – tipiškas stalinistinės architektūros propagandinis „šedevras“, užrioglintas po karo ten, kur niekada nebuvo jokių statulų (o paveldosaugininkai stebėtinai gina ypač tuos architektūrines liekanas, kurios sukurtos sovietmečiu) yra geriau, nei netoliese esantis „vamzdis“ - moderniojo, provokacinio „meno“ pavyzdys. Beje, „Vamzdžiui“ irgi norėta paminklą statyt. O kam nebūta?
Juk tai ir yra problema – žvilgčiojimas į praeitį, jos atskirus epizodus sutaurinant ir mėginimai žūt būt įamžinti granito, metalo, žemės ar kitos medžiagos gabalais, tėra kompleksuotos,visuomenės požymis. Ne tie, kurie nenori paminklų bijo mūsų praeities, o būtent paminklų ritintojai.
Jie bijo pamiršti tai, kas nepamirštama sunkesniu būdu – išmokstama mokykloje ir kaip ministerijų klerkai nori užsidėti varnelę – pastačiau paminklą, užduotis įvykdyta – praeitis nepasimirš.
Stovės Stalinas centre – nepamiršiu, kad į Siribą trėmė, Stovės Hitleris – žinosiu, kad Lietuvoje Holokaustą vykdė. Pastatys kokio prasigėrusio „liaudies rašytojo“, šlovinusio kaimo vertybes bei keikusio „supuvusius Vakarus bei materializmą“ paminklą – nepamiršime, kad toks genijus buvo.
Tik ar tikrai vadovaudamiesi tokia logika išmoksime nepamiršti istorijos? Ir ar tikrai, praėjus dviems dešimtmečiams po Nepriklausomybės kažkam „netyčia“ užkliūva visų panosėje seniai pastatyti sovietų karių kapai? Todėl sakau – paminklą paminklui, didelio kakos kalno formos, nes būtent Lietuvoje paminklų statymas, jų gynimas to ir tevertas. Jūs pikstat? Taaaip, matau, kaip jūs pikstat. Jau žinau kokios formos paminklą lietuviškam pykčiui verta statyti.