Po to, kai policija Vilniuje rado dingusios ir ilgai ieškotos devyniolikmetės G. Kilaitės palaikus, dauguma bendrapiliečių visose pagrindinės šalies interneto svetainėse iš karto neabejodama paskelbė savo verdiktą – šalyje siautėja žudikų ir žmonių grobikų gauja, savo aukoms išpjaunanti vidaus organus.
Taip pat piliečiai žino, kad šią gaują, savaime suprantama, dengia policija bei teisėsauga ir valstybė apskritai. Be to, ta policija savo riebų bei korumpuotą užpakalį pajudina tik tuomet, kai reikia apginti kokį nors poną. Štai Seimo narės A. M. Pavilionienės pinigus išviliojusį sukčių akimirkniu rado ir patupdė į kaliūzę, o į paprasto žmogelio, tokiu pačiu būdu apšvarinto, bėdas net dėmesio nekreipia.
Toks verdiktas skelbiamas ne tik nesulaukus jokios išsamesnės oficialios informacijos ir netgi numojus ranka į nors ir smulkius, tačiau svarbius jos trupinius. Pavyzdžiui, policijos teigė, kad po pirminės apžiūros smurto žymių ant mergino kūno nerasta. Dauguma piliečių iš karto žino, kad tai – sąmoningas ir piktybiškas melas, siekiant pridengti tikrąją tiesą.
Tad jie mieliau klauso, pavyzdžiui, Dingusių be žinios šeimų paramos centro vadovės N. Kurčinskajos pasamprotavimų, jog negalima atmesti, kad Lietuvoje veikia jaunų žmonių grobikų gauja ar net kelios gaujos.
Tačiau svarbiausias „argumentas“, remiantis tokį įsitikinimą – Lietuvoje pastaraisiais metais be žinios dingo net kelios merginos, kurių palaikai buvo rasti vėliau.
Žinoma, santūriausios iš visų kraupių versijų - kad šalyje atsirado naujas serijinis žudikas - atmesti negalima. Gali būti, kad policija iš tiesų atbulomis rankomis „tiria“ tokias bylas – visi juk žino, kaip mūsų angelai sargai nenori „gadinti“ savo veiklos statistikos.
Tačiau tokias prielaidas juk turėtų remti kas nors daugiau, ar ne? Bet kam rūpi tas „kažkas daugiau“, kai šalyje dedasi tokie dalykai?!
Ar žinote, kad visų didžiųjų miestų „Akropoliuose“ reguliariai grobiami su tėvais į juos atėję vaikai? Juos ten grobia gerai organizuota paslaptinga gauja, kuri po to juos išveža į užsienį ir ten parduoda įvairioms reikmėms – „organams“, į bevaikes šeimas ar kam nors dar baisiau.
Ar žinote, kodėl tų vaikų tėvai nė necypteli, nors kas mėnesį pagrobiama po kelis mažamečius? Bet juk tai savaime suprantama – galingą gaują globoja ir dengia Lietuvos teisėsauga, pirmiausiai, aišku, saugumas. Tėvams prigrasinama tylėti, tai štai jie ir tyli. Net į žiniasklaidą nesikreipia. Kokia prasmė? Juk tai – tos pačios sistemos dalis.
Tokiomis „žiniomis“ jau senokai toje pačioje virtualiojoje erdvėje – pirmiausiai, vadinamuosiuose socialiniuose tinkluose – taip pat dalijasi daugybė šalies piliečių. Vieni pašiurpę atitaria, kad taip pat apie tai „girdėjo“ arba „žinojo“, kiti – tiesiai sako patys buvę tokių baisybių liudininkais ir su smulkmenomis pasakoja tų įvykių detales.
Pavyzdžiui, kaip viena mergaitė vis dėlto buvo nepagrobta, o grobikams išsigandus, palikta tualete – tik nuskusta galva ir perrengta berniuku. Štai taip!
Na ir kas čia tokio, sakysite. Masinė psichozė, iš kurios auga violetinės uodega, plinta toliau, ir tiek. Juk ir tarp skelbiančiųjų apie vis naujas žmogžudžių gaujas pirmu smuiku griežia nemažai violetinių tipų, įsitikinusių, kad tokių gaujų egzistavimas kažkokiu būdu patvirtina jų „teisybę“ apie visagalį ir visur esantį pedofilų klaną. Kita vertus, šios „žinios“ pradėjo plisti maždaug po gegužės 17-osios, kai iš Garliavos minios pagaliau buvo išplėštas svarbiausias jos įrankis – vaikas.
Iš tiesų, šmėklos, žinia, po vieną nevaikšto. Jei jau pasirodė viena, lauk ir kitos ar net kelių kitų. Be to, jos visos greitai neišsiskirsto.
Tačiau bėda ta, kad ir pati violetinė psichozė – tik kur kas platesnio bei gilesnio reiškinio simptomas ir viso labo vienas iš jo katalizatorių.
Šis reiškinys – didžiulę visuomenės dalį užvaldęs visiško socialinio neteisingumo pojūtis ir absoliutus nebetikėjimas jokiomis visuomenę saistančiomis institucijomis, civilizuoto veikimo mechanizmais ir pačia socialine tikrove apskritai. Tikima tik tuo, kas yra „už“ jos – paslaptingomi, labai galingomis bei nevaldomomis jėgomis, kurias kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi. Be to, tikima, žinoma, taip šventai ir aistringai, kad tik pavydėti galima.
Tai, žinoma, tvinko daugybę metų ir ne be objektyvių priežasčių. Visa tai net galėjo nukrypti civilizuota ir racionalia vaga bei tapti normaliu ir žiauriai reikalingu socialiniu protestu, kurio šaliai trūksta, kaip oro!
Bet velniai žino, kaip čia atsitiko ir kada, tačiau toks nepasitenkinimas ir tikrovės suvokimas virto štai tokia karikatūra, kuri dabar, kaip matome, ėmė leisti itin egzotiškus žiedelius.
Lyg tyčia – prieš rinkimus, tad itin įdomu stebėti visų politikų reakciją, kurie už šias socialinės sąmonės konvulsijas bei grimasas, žinoma, yra nemaža dalimi atsakingi.
Dauguma dabar bando tyliai šalintis. Tiesa, valdantieji turėtų jausti nemažą palengvėjimą, kad nemažai daliai tautos labiausiai rūpi visai kiti dalykai, nei tokie niekai, kaip, pavyzdžiui, atominė ar kokios nors reformos. Kiti mėgina šį reiškinį pasikinkyti, naiviai tikėdamiesi, kad tie, kurie vis dėlto ateis prie balsadėžių, balsuos už juos, o ne už savo stabus, o tie stabai, jei pateks į Seimą, bus pakinkyti valstybės ir naujos valdžios labui.
Tad pirmyn į šešėlinių gaujų medžioklę! Juk jų sąrašas gali būti tikrai netrumpas – šiaip žudikų, žmonių ir jų organų grobikų, jų globėjų bei tarnų Lietuvoje ir net visame pasaulyje, ateivių. Palaukite, o prie ko čia ateiviai? Kaip tai prie ko? Juk jie taip pat grobia kūnus ir sielas!