Lietuvos žmonės pasiilgę ramybės

Į šią situaciją galima žiūrėti iš dviejų pusių, tačiau abi jos nieko gero nežada. Visų pirma, dėl tokio valdininkų abejingumo tarptautinėje arenoje yra diskredituojamas Lietuvos vardas. Antra, ir mano nuomone, kur kas svarbiau – likimo valiai paliekama Lietuvos žmonių sveikata.

Turbūt daugeliui nekyla abejonių, jog triukšmas turi neigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Gydytojai pastebi, kad ilgai veikiant intensyviam triukšmui, vystosi centrinės ir vegetacinės nervų sistemos funkciniai sutrikimai.

Triukšmas gali kenkti žmogui tiek fiziškai, tiek psichologiškai bei sutrikdyti pagrindines žmogaus veiklas, tokias kaip miegas, poilsis, mokymasis, bendravimas ir t.t. Įvairūs moksliniai tyrimai atskleidžia, kad dėl triukšmo daromos žalos net iki 25 procentų gali sumažėti žmogaus fizinis ir protinis darbingumas. Ypač turime saugoti savo mažuosius, nes vaikų ir jaunuolių klausa yra kur kas jautresnė triukšmui nei suaugusių, todėl jie yra lengviau pažeidžiami.

ES Žaliosios knygos duomenimis, visoje Europoje apie 20 procentų žmonių kenčia nuo per didelio triukšmo, tačiau daugelyje Vakarų valstybių reikalavimai triukšmo kontrolei yra griežtesni, o valdininkai į šią problemą žiūri kur kas atsakingiau.

Kertiniai žingsniai žengti, tačiau yra kur tobulėti

Dažnai susitinku su žmonėmis ir galiu pasakyti, kad triukšmo kontrolės problema yra labai opi ir aktuali visiems Lietuvos piliečiams. Nuolat girdžiu žmonių skundus, dėl vienų namuose paliktų gyvūnų keliamo triukšmo, kaimynų paauglio ar artimesnio baro leidžiamos trankios muzikos, ramybės metu atliekamų remonto darbų bei kito iš proto varančio triukšmo, kuris neleidžia ilsėtis bei neigiamai veikia sveikatą.

Pokalbiuose su gyventojais pastebiu kartėlio ir nusivylimo gaidelę, nes jie jaučiasi palikti likimo valiai ir bejėgiai, kovodami su triukšmautojais bei į visuomenės interesus nusispjovusiais kavinių bei barų vadovais. Aš juos puikiai suprantu, nes man ir pačiai ne kartą yra tekę net dienos metu pietaujant paprašyti, jog kavinėje būtų pritildyta muzika, nes neįmanoma išgirsti pašnekovo. Tokiais atvejais jaučiamas diskomfortas, kyla susierzinimas. O tai yra natūrali reakcija į triukšmą.

Dar 2006 metais mano iniciatyva Seime buvo priimtas Triukšmo valdymo įstatymo ir Administracinių teisės pažeidimo kodekso atskirų straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymas. Iki minėtų teisės aktų pakeitimų gyventojai į policiją galėjo kreiptis tik nuo 22 valandos ir tik dėl rimties trikdymo viešose vietose. Tuo tarpu priėmus mano pasiūlytas įstatymų pataisas pasiekta, jog triukšmo kontrolė būtų atliekama ir gyvenamuose patalpose, įstaigose bei organizacijose nuo 18 iki 6 valandos ryto. Taip pat buvo sugriežtinta triukšmadarių baudžiamoji atsakomybė, nes baudos už ramybės drumstimą tesiekė 150 litų. Tuo tarpu po priimtų įstatymų pakeitimų – nuo 200 iki kelių tūkstančių litų. Nors buvo žengti reikšmingi žingsniai ir kiek įmanoma užtikrinta žmonių teisė į poilsį bei ramybę akivaizdu, jog dar turime kur tobulėti.

Vakarų valstybės į triukšmo daromą žalą žiūri labai rimtai. Štai tarkime Kanadoje įstatymuose yra išvardinti net triukšmą skleidžiantys įrenginiai ir jų naudojimo apribojimai. Žinoma, vien griežtinimais ir įstatymų apribojimais maksimalių rezultatų nepasieksime. Tam reikalingas atsakingas visų gyventojų požiūris, problemos rimtumo suvokimas bei kompleksinės priemonės norint ją išspręsti.

Esu įsitikinusi, jog triukšmo kontrolė būtų kur kas efektyvesnė, jeigu bent didžiuosiuose Lietuvos miestuose būtų įvestos nemokamos triukšmo linijos. Paskambinę nemokamu telefonu, žmonės galėtų išsakyti savo skundus, o šios linijos darbuotojai patys nukreiptų pranešimus tinkama linkme. Šios linijos darbuotojai padėtų gyventojams bet kada gauti kompetentingą informaciją bei pagalbą esant triukšmui ar viešosios tvarkos pažeidimams.

Toks sprendimas pagelbėtų ir viešąją tvarką prižiūrintiems pareigūnams. Šiuo metu tramdyti ir kontroliuoti triukšmo lygį iš esmės yra patikėta policijos pareigūnams. Nors jų darbą be galo gerbiu, tačiau ir dabar iš gyventojų sulaukiu nemažai skundų, dėl pareigūnų atsainaus požiūrio į triukšmadarius. Suprantu, kad jie įpratę gaudyti vagis ir smurtautojus, tačiau policija taip pat reprezentuoja ir visą Lietuvos valstybę, tad į kiekvieną piliečių skundą turi reaguoti labai rimtai. Manau, kad pasinaudojus užsienio valstybių gerąją patirtimi reikėtų papildomai apmokyti policijos pareigūnus, kad jie galėtų deramai įgyvendinti įstatymus ir užtikrinti gyventojų ramybę. Taip būtų didinamas gyventojų pasitikėjimas ne tik viešąją tvarką prižiūrinčia institucija bet ir visa valstybe.

Manau, kad dar turi praeiti nemažai laiko, kol suprasime kiekvieno žmogaus privatumo, ramybės ir poilsio reikšmę. Lietuvoje mums reikia didesnio tarpusavio supratimo ir solidarumo. Tik keisdamiesi patys galėsime pakeisti aplinkinius, kelti savo kultūrą ir gyventi tarpusavio darnoje.

***