Neverta plėstis pasakojant, kad pinigų niekam neužtenka, bet išgertuvėms, triukšmingai „veselei“, krikštynoms, na, dar brangiems vaistams ir kyšiui jų visada atsiranda.
Net prispaudus padidėjusių mokesčių bei šildymo sąskaitų kalnams ir brangstant kurui, o kartu ir pirmojo būtinumo prekėms, bet atlygiui neaugant, Lietuvos piliečiai geba išleisti daugiau nei oficialiai uždirba, dar ir susitaupyti, santaupas prarasti per bankų griūtis ir vėl iš naujo prikaupti.
Užsigrūdinę ir apsukrūs yra tautiečiai: išgyveno savo duobėje per Kubiliaus krizę ir nekilnojamojo turto stagnaciją – išgyvens bet ką, prasimaitins net savo namuose, kur susitraukusi rinka ir nuolat aferose klampojanti vyriausybė strateginiais sprendimais nelepina.
Tad pasirausus po vidinius tautiečių būdo dirvonus, paaiškėtų, kad didesnio ir lengvesnio pinigo troškulys yra tik emigravimo pretekstas, bet ne priežastis. Juolab kad jokios tautos, net ir gintarinės, laimė nėra proporcinga nei ekonomikos lygiui, nei BVP prieaugliui.
Prasčiokiška kilmė ir valstietiškas pradas lietuvį artoją slegia prie savosios žemelės, tačiau kitas vežimas jį, seniai praradusį savastį, tempia į dar nepažintus tolius.
Būtent tas žemdirbiams ir sėsliems kiaulių augintojams, bene labiausiai prisirišusiems prie gimtųjų vietų „homo sapiens“ rūšies atstovams, būdingas visiško stabilumo poreikis ir vis spiria tolyn. Mat slapta valdo tikėjimas, kad kažkuriame planetos kampelyje yra tokia stebuklinga vieta, kur galima pasijusti nepažeidžiamam, saugiam, aprūpintam, kai niekas niekada iš tavęs nieko neatims.
Žinoma, suvokimas, kad nė viename Žemės lopinėlyje nieko nėra pastovaus ir amžino, ateina ne iškart arba niekada neaplanko. Todėl būna, kad žmogus visą gyvenimą praleidžia vaikydamasis stabilios algos, užtikrintų socialinių garantijų, saugumo santuokoje, užsitarnautos pensijos iliuzijas ir nė nepastebi, kaip jaunystės išdaigoms ir pažinimo paieškoms skirtas laikas svetimoje aplinkoje ištirpo veltui.
Tada belieka susireikšminus plaktis savigaila, kad savame krašte aš buvau nereikalingas ir manimi valdžia atsikratė tarsi nusidėvėjusiu daiktu: nei mane išmokslino, nei man darbo parūpino, nei už mane padengė mokesčius.
Tokie politiniais pabėgėliais, kurie ne už tokią Lietuvą kovojo, save vadinantys migrantai per dvidešimt mėginimo įsitvirtinti pažangesnėse Europos valstybėse metų išsiaiškino, kad veltėdžiauti labiau apsimoka už gimtojo krašto ribų.
Tingintys pakrutėti verkšlentojai didžiausiu pasiekimu laiko riebių pašalpų ir socialinio būsto susiveikimą. Tik vargu ar socialiniu parazitavimu paremta jų gyvenimo filosofija turi ką bendra su nepelnytu nepritekliumi.
Kaip ir iš dievobaimingų bažnytkaimių kilusių ir erotiškai nusiteikusių bitučių darbininkių pasirinkimas aptarnauti užsienietiškus avilius. Turistų lankomame Vilniuje, tranzitinėje Marijampolėje ar NATO kariais užpildytuose Šiauliuose klientų irgi nestigtų, tačiau Amsterdame, Berlyne ar Barselonoje – jie įvairesni, be to, už šią veiklą niekas nesugėdins ir pirštais neužbadys, nes niekam tu ten nerūpi.
Čia prasimuša istorijos arimuose brandintas vergiško mąstymo daigas: visada maloniau lenkti kuprą prieš svetimą poną ir ten, kur tavęs dar gerai nepažįsta.
Beje, pastarasis atvejis tinka tiems, kas prasiskolinę ir primėtę ragų saviems, bet atsiskaityti neketina. Pirštai lenkiasi į save, sėdynė svyla – reikia dėti į kojas. Tačiau tai irgi dar nereiškia materialinio skurdo, veikiau gobšumą ir polinkį į primityvias suktybes.
Maironio apdainuotą pelkėtą žemę masiškai palieka ir neturintys dėl ko slapstytis anei gėdytis darbštieji Baltijos sūnūs ir dukros. Čia metę aukštojo mokslo diplomus, darbo stažą, pasitaiko, jog ir mažamečius vaikus, jie su pasipūtimu išvyksta svetur mazgoti grindų bei klozetų, dažyti tvorų, pakuoti konservų.
Ramų, privatų gyvenimą jie išmaino į bendrą buitį su kitais likimo broliais bauginančio megapolio priemiestyje vagonėlyje ar bendrabučio tipo name, kur reikia spraustis blokinio sovietinio daugiabučio virtuvėlės dydžio kambariuke, o išvietę ir dušą lankyti pagal nustatytą grafiką arba iš anksto užsiimti eilę norint ten patekti.
Tenka suabejoti, ar tai ta prabanga, dėl kurios vertėjo sekti mada vykti plušti „ten, kur galima pasijusti tikru žmogumi“. Greičiau tai šešėlis mėginimo bėgti ne nuo finansinio, bet nuo vidinio nepritekliaus, viliantis, kad kompleksai, traumos ir tuštuma, kuriai užpildyti iki tol neužteko nei fantazijos, nei laiko, liks namie.
Ir čia lyg per pageidavimų koncertą užsakyta pradeda suktis Bobo Dylano daina „I Pity Poor Immigrant“ („Užjaučiu vargšą imigrantą“). Dar prisideda Salmano Rushdie pamąstymai apie tuos pačius nelaimėlius, kad bet koks bandymas įleisti šaknis juos priėmusioje šalyje yra pralaimėjimo pripažinimas, ir tuoj nutvilks graudulingas gailestis.
Vis dėlto nevykėliui nuotaikoms ir beviltybei pasiduoti nereikėtų, nes iš gimtųjų namų išvyksta ne vien šalies ekonomine bei kultūros situacija nusivylę valstybės išlaikytiniai, prostitutės, banditai ir nieko nebedominančios žvaigždelės, juodadarbiai. Po svetimu dangumi sėkmingai savo vietą atranda ir verslininkai, kūrėjai, mokslininkai, išradėjai, sportininkai.
Nieko stebėtina, kad intelektinio, kūrybinio parako ar sportinio intereso turinčios asmenybės, kurioms svarbu ne pašalpų susirinkti, o save išbandyti didesniais šuoliais ir užsiimti saviraiška platesniuose bei gilesniuose vandenyse, nenori kiurksoti vien savoje kūdroje. Apmušus, aptrinus šonus skirtinguose planetos tyruose, gyvenime jokie pokyčiai nebegąsdina.
Tad žvelgiant į migraciją pasaulio piliečio akimis, ji atsiskleidžia esanti ne tremtis, o ambicingas iššūkis. Tai ne vietinio pobūdžio problema, itin patogi save pateisinti ir apginti tinginiams, kurių visada buvo ir bus bet kokiomis sąlygomis, o globali, XXI amžiaus gyvenimo būdo padiktuota tendencija.
Pastaruoju metu visame pasaulyje didėja migracijos srautai – ne tik dėl ekonominių permainų, bet ir pasikeitusios regionų politikos, kai valstybės suinteresuotos protų mainais ir savų kultūrų įtaka bei sklaida, užsienio investicijomis.
Dar įsipynė pigūs skrydžiai, greitas ir patogus susisiekimas, atsivėrė net ir buvusių itin uždarų ir užsisklendusių valstybių sienos. Kokios bus įsibėgėjusios globalizacijos pasekmės, jau kitas klausimas.
Bet šiandien nereikėtų trizenti dėl to, kad jaunuolis, kuris baigęs mokyklą visą vasarą autostopu trankėsi po Europą, kitais metais sezoniniam darbui išvyks į Londoną ir gyvens šalia indų kvartalo, o jų įkvėptas kitą pusmetį jau bastysis po pietų Aziją, lankysis ašramuose, tada patirs nušvitimą ir sumanys studijuoti JAV. Baigęs universitetą dėdės Semo šalyje, savanoriaus Afrikos gilumoje, stažuosis Kinijoje, dirbs Prancūzijoje, o gyvenimo žiemą pasitiks šiltoje Turkijoje.
Tačiau iš prigimties konservatyviems, sulėtinto mąstymo lietuviams megztomis beretėmis, kurių kai kurie, neslėpkime, vis dar užstrigę davatkiškame Žemaitės laikmety, susitaikyti su bet kokiomis, tiesiog jų akyse virstančiomis permainomis nelengva. Užtat vaikams ir anūkams atsivėrusias galimybes keliauti ir pažinti kitas kultūras jie laiko klastingųjų Vakarų pinklėmis.
„Bet kodėl kitos valstybės mumis rūpinasi labiau nei mūsiškė?“ – tuo pačiu sau prieštaraudamos retoriškai klausia, tarsi tiksliai žinotų atsakymą, anūkų nuo užsienio negalinčios sulaikyti bobulės.
Joms reikėtų priminti, kad anų valstybių migracijos politika ilgą laiką buvo tokia liberali, kad užsieniečiai ten galėtų jaustis tarsi globojami pamestinukai.
O Lietuva nėra vadinamoji pritraukianti šalis. Bet ne todėl, kad čia didesnė korupcija, menkesnės algos ir mažesnė pagarba samdiniams nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Net ne todėl, kad čia rudenys darganoti, o didžiąją metų dalį gaubia šalta naktis.
Mūsų darbininkų, išvykusių dėti plytų į Angliją ir Airiją, apleistas statybų aikšteles žaibo greitumu užimtų tūkstančiai kinų ar turkų – juos lietuviškas atlygis ir saulės šykštintis dangus visiškai patenkintų. Tačiau čia atvykėliams gauti darbo vizą ir leidimą gyventi – palyginti sunku, daug biurokratinių kliūčių.
Matyt, baiminamasi didžiųjų kolonisčių patirties, kai iš kadaise užgrobtų arba labiau ekonomiškai atsilikusių kraštų užplūdę atvykėliai, tarp kurių – būriai lietuvių, ne tik surijo darbo vietas, bet ir pradėjo nesuvaldomai kelti orgijas, didinti šiurpių nusikaltimų skaičius ir tuštinti socialinių pašalpų saugyklas, o dar ir musulmonai įsikišo ne juokais ėmę reikšti pretenzijas dėl viešumoje vilnijančių kalėdinių giesmių, kurios esą diskriminuoja religines mažumas.
Todėl dabar Senojo žemyno gudročiai suka galvą, kaip subtiliai apriboti ant kupros užsėdusių svetimtaučių bei kitatikių skvarbos ir įsitvirtinimo galimybes, kartu nepažeidžiant jų teisių, kurias patys kadaise sugalvojo ir palaimino.
Tokia štai svetingumo ir dosnumo bėdžiams imigrantams kaina. Ir nėra ko ja žavėtis taip aistringai kaip ir kiekvieną kampą laistyti ašaromis vos įsisiūbavus kalbai apie emigracijos mastus.