Politikų sprendimai ūkininkams kainavo paramą

B. ir A. Šereliai ir dar apie 70 rajono žemdirbių šių išmokų neteko po to, kai Panevėžio rajono tarybos sprendimu buvo pakeistas rajono administracinis suskirstymas. Atsidūrę derlingos seniūnijos ribose, nederlingų žemių kaimai pagal biurokratines metodikas Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) automatiškai buvo įtraukti į derlingų žemių sąrašus. Nors prasta žemė nuo to netapo našesnė, biurokratų sukurtos taisyklės, atrodo, yra nepajudinamos kaip Egipto piramidės.

Ekologinio ūkio Samanynės kaime savininkai B. ir A. Šereliai šiemet negaus apie 4 tūkst. Lt kompensacinių išmokų, mokamų ūkininkaujantiesiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (MPŪV). „Mūsų mažam ūkiui tai labai dideli pinigai“, – prisipažįsta Bronislava Šerelienė.

Šerelių kova už išmokas prasidėjo Panevėžio rajono savivaldybei perbraižius seniūnijų ribas, kai 2009 metais dalis nederlingai teritorijai priklausančios Karsakiškio seniūnijos kaimų buvo priskirta Panevėžio seniūnijai, turinčiai derlingų žemių statusą. Dėl pakeisto Panevėžio rajono administracinio suskirstymo MPŪV kompensacinių išmokų neteko per 70 ūkininkų, dirbančių apie 1 tūkst. ha žemės. Dauguma jų – trihektarininkai, bet yra ir stambių ūkininkų.

„Kai rajono valdžia pasakė, kad mūsų kaimą prijungs prie Panevėžio seniūnijos, aš paklausiau, kaip bus su MPŪV išmokomis. Meras man pasakė: „Nesuk galvos.“ Grįžusi namo dar norėjau raštiškai parašyti paklausimą, bet vyras suniekino: „Na, jeigu meras pasakė, tai ir nesuk galvos.“ Ir nerašiau. Tada mes dar tikėjome valdžia, o dabar labai mažai kuo betikime. Per tuos metus daug nervų paradau ir 2 tūkst. litų teismuose. Išmokas už 2009–2010 metus Nacionalinė mokėjimo agentūra į mūsų sąskaitą pervedė tada, kai NMA kaip tretysis asmuo gavo kvietimą į Aukščiausiąjį teismą“, – sako B. Šerelienė.

Ūkininkė dėl prarastų išmokų į teismą buvo padavusi rajono savivaldybę, bet bylą nutraukė Aukščiausiojo teismo posėdžio išvakarėse gavusi išmokas. Dabar atėjo laikas gauti išmokas už praėjusius, 2011–uosius, metus. Dėl to B. Šerelienė parašė prašymą savivaldybei ir Seimo nariui Antanui Matului. Atėję atsakymai palaidojo ūkininkų viltis atgauti išmokas.

„Šie metai ypač apnuogino valdžią. Viskas prasideda nuo teisingumo, o jo nėra“, – mano A. Šerelis.

Panevėžio r. savivaldybės meras Povilas Žagunis „Ūkininko patarėjui“ sakė nematantis savivaldybės kaltės dėl Šerelių patiriamų nuostolių. „Savivaldybės tarybos sprendimas priimamas ne dėl vieno žmogaus, nors turi rūpėti kiekvienas pilietis. Kad Panevėžio seniūnija buvo padalyta į dvi – nėra blogai, bet blogai, kad tie žmonės pakliuvo į tokią situaciją“, – sakė P. Žagunis.

Meras nepamena, kad būtų sakęs B. Šerelienei „nesukti galvos“ dėl kompensacijų prieš keičiant rajono seniūnijų ribas. Anot P. Žagunio, tuo metu niekas iš 25 rajono tarybos narių ir esą iki pedantiškumo atsakingai į savo darbą žiūrėjęs buvęs Žemės ūkio skyriaus vedėjas Vytautas Kriaučiūnas nepagalvojo, kad iškils tokių problemų. „Kad būtų nors kam kilusi abejonė! Niekas to klausimo nekėlė“, – apgailestavo P. Žagunis.

Meras neišsigina Šereliams duoto pažado pašalinti kliūtis prarastoms išmokoms gauti. „Tačiau ištesėti šį pažadą dabar nematau galimybių“, – prisipažįsta rajono vadovas. Dėl atimtų kompensacijų Šereliams jis mynęs žemės ūkio ministro, ŽŪM viceministro kabinetų ir kitų valstybės institucijų slenksčius, tačiau bergždžiai.

Kaip minėjome, pernai gruodį Šereliai dėl MPŪV kompensacinių išmokų raštu kreipėsi ne tik į Panevėžio r. savivaldybę, bet ir į Seimo narį Antaną Matulą. Šis Šerelių prašymą atkurti jiems prarastas kompensacijas pasiuntė į ŽŪM. Šiemet sausį Šereliai sulaukė tipiško biurokratinio atsakymo iš žemės ūkio viceministro Mindaugo Kuklieriaus: „Nagrinėjamu ir analogiškais atvejais, vykdant teritorijų ribų ir pavadinimų tvarkymo darbus ir rengiant administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo ir keitimo planus, gali atsirasti tam tikras rizikos faktorius, susijęs su finansinėmis pasekmėmis, pareiškėjų, dalyvaujančių įgyvendinant priemonę MPŪV, atžvilgiu. Sprendimų pasekmių atsakomybė šiuo ir kitais aspektais tenka savivaldybių taryboms.“

Toliau minėtame rašte viceministras aiškina, jog 2007–2010 metais dėl pačių savivaldybių inicijuoto savivaldybių bei seniūnijų grafinių ribų keitimo daug kartų kito mažo ir didelio nepalankumo teritorijų plotai. Šie pokyčiai turėjo įtakos ne tik Panevėžio, bet ir Utenos, Kaišiadorių, Kauno, Molėtų ir Zarasų rajonuose ūkininkaujantiesiems, dėl administracinių–teritorinių pokyčių nebeatitikusiems reikalavimų gauti paramą.

Kompensacinės išmokos už deklaruotą žemės ūkio naudmenų plotą yra skiriamos už žemės ūkio valdą arba jos dalį, patenkančią į teritoriją, išskirtą mažiau palankių ūkininkauti vietovių klasifikatoriuje. MPŪV nustatymo metodiką ir sąrašą patvirtino žemės ūkio ministras 2004 m. vasario 27 d. įsakymu. Jame nurodyta 251 seniūnija, patenkanti į paramos, teikiamos pagal priemonę MPŪV, schemą.

„Išskirtos mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir nustatyti šių vietovių sąrašai negali būti koreguojami ar (ir) keičiami iki tol, kol įsigalios vieninga Europos Sąjungos šalyse mažiau palankių ūkininkauti vietovių klasifikavimo sistema, t. y. 2014 m., todėl privalome nustatant MPŪV vadovautis esama tvarka“, – rašo M. Kuklierius.

Baigdamas savo atsakymą viceministras siūlo B. ir A. Šereliams kreiptis į Administracinį teismą, jeigu ūkininkai nesutinka su ŽŪM atsakymu ir mano, jog yra pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Pagal biurokratinę logiką, lyg ir viskas teisinga. Bet ar tai normalu, ar žmoniška?

„Ne, – mano P. Žagunis. – Žmonės gyvena toje pačioje teritorijoje kaip gyvenę, nepakeitė ir žemės agrarinės būklės. Deja, pas mus nugali biurokratiškas požiūris daugelyje sričių – daug kur žiūrima į raidę, o ne į realybę. Manau, ministerijai nieko nereikštų ištaisyti padėtį. Jeigu garbingai startuotų, būtų nevėlu dar šiemet sugrąžinti ūkininkams kompensacines išmokas.“

Iš Rokiškio rajono kilusi Bronislava ir kupiškėnas Antanas Šereliai 30 metų gyveno ir dirbo Panevėžio mieste. Sodybą su žeme Samanynės kaime jie nusipirko 1995–aisiais, o ūkį įregistravo 2000–aisiais. 16–oje ha žemės auginamos daržovės: bulvės, morkos, svogūnai, burokėliai, moliūgai, taip pat javai: rugiai, vasariniai kviečiai, avižų ir žirnių mišinys. Vienas laukas apsėtas juodosiomis garstyčiomis, naikinančiomis piktžoles. „Šiemet buvo šlapias pavasaris, tad buvo labai sunku kokybiškai įdirbti laukus, nepajėgėme išrauti piktžolių, ypač varpučių, šaknų“, – sako B. Šerelienė.

Ekologinis ūkis derliais negali prilygti chemiją naudojantiesiems. Pernai Šereliai prikūlė apie 3 t/ha javų, nuėmė vidutinišką bulvių derlių (apie 18 t/ha) ir labai gerą morkų derlių – iš maždaug 20 arų nukasė 10 t morkų, didelių, gražių. „Morkos pas mus dera neblogai, jeigu jų neišplauna liūtys“, – pasakoja B. Šerelienė.

Ūkininkai laiko ir gyvulių: keturias karves, du veršelius, keturias kiaules. Tačiau jų kaip ekologiškai auginamų neregistruoja. „Dėl biurokratizmo“, – trumpai drūtai paaiškina ūkininkė.

Už ekologinį ūkininkavimą gaunamas išmokas ūkininkai „atiduoda žemelei“ – ekologiškoms trąšoms ir kurui įsigyti. Jie sako nesuprantantys, kaip kai kurie ūkininkai ekologiniame ūkyje tvirtina išsiverčiantys be trąšų: „Kiek gali išauginti derlių be trąšų: metus ar dvejus? Trąšos yra būtinos, bet natūralios, ekologiškos. O jos labai brangios.“

Kuro ekologinis ūkis esą irgi sunaudoja daugiau nei paprastas. Juk bulvių tarpuvagius, daržų tarpuežius reikia purenti traktoriumi kone kas savaitę, kad piktžolės nevešėtų.

„Mes dalijamės derlių su „kaimynais“, gyvenančiais miškuose, ir su vabalais. Šernams labai tinka žirniai. Stirnos ganyklose ganosi kartu su karvėmis. Neišrankios yra gervės – matome jas ir kviečių, ir bulvių laukuose. Kultūringos kol kas“, – laukinės gyvūnijos nekeikia ir su švelnia ironija žiūri į jų daromą žalą pasėliams B. ir A. Šereliai. Net ir kolorado vabalus, apninkančius bulves, vadina „džentelmeniškais“, nes šie labai dideliais pulkais neužplūsta. Tačiau dėl labai artimos lapių kaimynystės vištų ir kitų paukščių ūkininkai neužsiveisė.

Nuo kolorado vabalų anksčiau padėdavo apsisaugoti ir naudojamas biokalis. Tačiau pastaruoju metu šios ekologiškos trąšos su mikroelementais jie nebeperka. „Pamatėme, kad biokalis neduoda būto efekto. Jei būtume jį pirkę vienus metus, galvotume, kad toks ir turi būti. Matyt, pasireiškė nacionalinio „biznio“ ypatumai. Siekiama vienkartinio didelio pelno ir pjaunama šaka, ant kurios patys sėdi – prarandami klientai. Nors mums gamintojai dabar skambina ir siūlo biokalį, atsisakome. Ir ne mes vieni“, – rėžia Antanas Šerelis.

Pagrindiniai B. ir A. Šerelių ekologiškos produkcijos pirkėjai yra Panevėžio miesto gyventojai, labai įvairaus amžiaus, bet dažniausiai auginantys mažus, alergiškus vaikus.

„Tarp savo klientų turime prokurorų šeimą su dviem sūnumis. Prokurorė pati namie daro varškę. Labai nuoširdūs žmonės, dalijamės patirtimi, receptais. Yra močiučių, kartą per savaitę perkančių tris litrus pieno ir namie gaminančių ne tik varškę, bet ir sviestą“, – savo klientais džiaugiasi B. Šerelienė.

Per dieną ūkininkai parduoda apie 40 l nenugriebto pieno maždaug dvidešimčiai klientų. Jį veža į miestą jau išpilstytą į stiklainius. „Man nepriimtina atskirai prekiauti sviestu ir grietine. Mano klientas, įsigijęs pieno, turi turėti ir saldaus pieno, ir varškės, ir grietinės, ir sviesto, jei nori. Tai labai paprasta pasigaminti. Dauguma taip ir daro. Šiemet labai sumažėjo perkančiųjų po tris litrus pieno, dauguma pradėjo pirkti po 5. Iš penkialitrio nugriebiama apie litrą grietinės. Aišku, tai dar priklauso nuo ganyklų, kuriose ganosi karvės“, – dalijasi patirtimi ūkio šeimininkė.

Bronislava su Antanu sako dieną pradedantys ir baigiantys su pienu. „Aš ir bronchitą išsigydžiau gerdama šiltą, tik pamelžtą karvės pieną. Viena klientė patarė“, – džiaugiasi ūkininkė.

Šereliai savo produkcija neprekiauja turguose. „Stovint tarp chemizuotų produktų ir klausantis, kaip viskas aplinkui yra „ekologiškai“ išauginta, mūsų produkcija tampa nebe ekologiška“, – su ironijos gaidele sako ūkininkai.

Pirmieji ekologiškų produktų pirkėjai ėmė atsirasti, ūkininkams ėmus bendrauti su sveikuoliais, pradėjus prekiauti jų surinkimuose, seminaruose. Dabar Šereliai tiekia daržoves ir Naujamiesčio vidurinės mokyklos, dalyvaujančios programoje „Ekologiškas sveikas maistas vaikams“, valgyklai, turi keletą nedidelių sutarčių su fiziniais ir juridiniais asmenimis.

Didžiąją dalį išaugintų grūdų sušeria savo gyvuliams, o kitą dalį tik nukultų parduoda ūkininkams, javų neauginantiems, bet norintiems ekologiškai šerti savo gyvulius. „Mes išauginame derlių sąžiningai. Ir dėl to ramu. Kai nedidelis ūkis, produkcijos realizacijos problemų nekyla. O mūsų kainos nėra aukštos – tokios pačios, kaip ir neekologinių ūkių“, – tvirtina A. Šerelis.

Ar nekyla noras atsisakyti ekologinio ūkininkavimo ir pereiti prie įprasto?

„Jokiu būdu, – tvirtai nukirto Bronislava. – Tai įgimtas dalykas. Mano tėtis, savamokslis, kolūkyje dirbo brigadininku, turėjome apie 100 obelų sodą. Jis niekada nematė chemijos. Tėtis genėjo obelis, retino jų šakas ir nuo vaikystės mums įskiepijo, kad chemija – nesveika. Tad kitaip aš ir neįsivaizduoju.“

B. ir A. Šereliai išaugino tris dukteris, dabar gyvenančias Londone, Vilniuje ir Panevėžyje. Ir visos trys, tėvų tvirtinimu, maitinasi tik ekologišku maistu. „Net jeigu ir vien dėl savęs ką auginsiu, auginsiu tik ekologiškai. Kitaip nemokėsiu, negalėsiu“, – patikina B. Šerelienė.