Praėjusią savaitę, kol dar viešumoje nebuvo pasirodžiusi išsami informacija apie jo turtus ir juos sunešusius aitvarus, šis ponas priminė ir sfinksą, ir faraoną kartu. Nieko nesiteikė aiškinti visuomenei.
Iš pradžių telefono ilgai nekeldavo, o pakėlęs iškart numesdavo, po to vėl nekeldavo. Žodžiu – bajoras!
Tačiau kai nemalonumai pasidarė tikrai rimti ir pradėjo aiškėti, kad jis gali ir nebeišlipti iš šios balos, jo šviesybės elgesys staigiai pasikeitė. Kad ėmė dalyti interviu – lyg saldainius!
Tik bėda – kai sfinksas prabilo, pasidarė dar blogiau. Štai pavyzdys, kuris pasako viską.
Buvo išrašyta ir išpasakota, kaip jis pirko vieną butą iš jį mylinčios bendrovės. Pirko už 350 tūkst. litų, o po dviejų savaičių jį pardavė už dvigubai didesnę kainą. Visa tai atsispindi oficialiuose dokumentuose, iš kurių nieko nebeišgrauši.
Bet S. Šriūbėnas staiga ėmė aiškinti, kad tą butą jis pardavė tik po metų, dar suremontavo ir todėl jo rinkos kaina taip smarkiai pakilo. Štai ir nesupranti, kuo žmogus mus visus laiko ir kas čia iš tiesų yra kvailas! Tikriausiai mes?
O čia dar pažiro naujų perliukų. Pasirodo, žmogus ir jo šeimos nariai, aplipę butais ir kitu turtu, nespjaudavo ir į smulkesnius dalykus.
Pavyzdžiui, jo dukrelė net savo turėtą šuniukų verslą su valdiškais užsakymais buvo sukergusi. Ji dar 2008 metais pardavė porelę sarginių šunų sostinės ir kitų savivaldybių kontroliuojam Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrui už 4,5 tūkst. litų, kuris dar ir mokesčius sumokėjo.
Ką gi, lieka tik pavydėti tokiems veikliems ir visur įsisukti mokantiems žmonėms.
Kartais netgi nesupranti, ko jie taip drovisi.