Žemės ūkio ministras K. Starkevičius: „Ūkininkams trūksta pasitikėjimo vieni kitais“

Apie didžiausias problemas ir galimus jų sprendimus, kooperaciją ir ūkininkų siekius tapti žaliavos perdirbėjais lrytas.lt kalbėjos su žemės ūkio ministru Kaziu Starkevičiumi.

- Krizės metais Lietuvos žemės ūkis kaip stuburas laikė visą šalies ekonomiką. Tai galima pamatyti ir analizuojant skaičius. Per šį laikotarpį žemės ir maisto ūkio dalis šalies bendrosios pridėtinės vertės apimtyje didėjo nuo 6,5 iki 7,4 proc.

Net ir sunkmečiu ūkiuose buvo išlaikytos darbo vietos. Nuo 2008 iki 2011 metų, mažėjant vidutiniam metiniam kaimo gyventojų skaičiui, vidutinis dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius padidėjo 3,5 procentų. Aišku, prie tokio stabilumo prisidėjo ir Europos Sąjungos parama.

- Visi paminėti dalykai buvo svarbūs.

Lietuvą užklupusius sunkumus padėjo atlaikyti pirmiausia į eksportą orientuoti sektoriai. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas per krizę padidėjo 25,5 procentų. Eksportuojamų produktų vertė padidėjo 30 procentų. Teigiamas užsienio prekybos balansas padidėjo beveik 3 kartus.

2008-2011 metais maisto produktų ir gėrimų pramonė dar labiau sustiprino savo pozicijas užsienio rinkose. 2008 metais pajamos už parduotą produkciją sudarė 34 procentų, o 2011 metais – jau padidėjo daugiau nei 6 procentais.

Žemdirbių pajamos per tą laikotarpį taip pat didėjo. Pernai šalies ūkiai už parduotą prekinę produkciją gavo per 4,1 milijardų litų - rekordinę sumą nuo to laiko, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjunga. Ji net 37,6 procentų didesnė už 2009-ųjų metų pajamas, kai žemės ūkis buvo vadinamas ekonomikos lokomotyvu.

2009 metai buvo ne tik finansinės, bet ir pasaulinės pieno krizės metai. Dėl to Lietuvoje mažėjo pieno gamyba ir supirkimas. Ypač sumažėjo pieno supirkimo kainos ir išaugo pieno gamybos kaštai. Paskatinti ŽŪM, dalis mūsų šalies ūkininkų ėmė parduoti pagamintą pieną ir produktus tiesiogiai vartotojams. Todėl jie gavo didesnę kainą. ŽŪM pastangomis buvo sudarytos sąlygos pieno gamintojams prekiauti žaliu pienu prekybos tinkluose. Nuo 2010 metų situacija pieno sektoriuje ėmė gerėti, o praėję metai buvo visai palankūs pienininkams.

- Galima išskirti dešimt svarbiausių ŽŪM darbų, kurie pakeitė gyvenimą kaime.

Turbūt svarbiausia tai, kad 2009 metais ūkininkai buvo įtraukti į socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir gyventojų pajamų mokesčių mokėtojų sistemą. Jie įgijo teisę gauti pensiją, invalidumą, motinystės, tėvystės ir motinystės išmokas. Apdraustojo mirties atveju artimieji įgyja teisę į našlių ir našlaičių pensijas.

Kitas labai svarbus darbas - tiesioginiai produktų pardavimai. Tai vienas iš būdų žemės ūkio produkcijos gamintojams padidinti pajamas – parduoti savo išaugintą produkciją tiesiogiai vartotojui. Tokiu būdu gaunama visa produkto kainą. Ūkininkai įgavo ryžto tiekti savo gaminius tiesiogiai vartotojams ir tuo didžiuotis.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 67 mobilieji ūkininkų turgeliai. Savo produkciją ūkininkai kasdien veža į kilnojamąsias turgavietes šalia prekybos centrų, kitų gausiai lankomų vietų. Be to, prekybos centrai įsileido ūkininkų produkciją į prekybos sales.

Trečias įgyvendintas darbas - pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ parama ūkininkams buvo teikiama pagal supaprastintą schemą. Tai gerokai padidino paramos gavėjų skaičių. Ši sklaida leido žemės ūkio sektoriui daug lengviau išgyventi pirmuosius ekonominės krizės metus, nes tokia parama daugiausia pasiekė smulkius ir vidutinius ūkius.

Ketvirtas darbas - atlikome svarbių pakeitimų statybos ir aplinkosaugos srityje. Mėšlidės ir skystojo mėšlo kauptuvai, plokščiadugniai grūdų saugojimo bokštai, siloso ir šienainio tranšėjos, stacionarios grūdų saugyklos, žemės ūkio technikos lauko plovyklos – visi šie žemės ūkio paskirties pastatai buvo priskirti nesudėtingų statinių grupei. Kaimo vietovėje statant tokius statinius nereikalingas statybos leidimas.

Penktas darbas – melioracija. Daug dėmesio buvo skiriamas melioruotų žemių priežiūrai. Parama šiems darbams skiriama iš valstybės biudžeto. Žemdirbiai aktyviai steigė melioracijos sistemų naudotojų asociacijas ir teikė paraiškas europinei paramai gauti.

Dar vienas atliktas darbas - supaprastinta traktorininko pažymėjimų išdavimo tvarka. Dirbti traktoriais ir savaeigėmis žemės ūkio mašinomis dabar gali ir asmenys, turintys automobilio vairuotojo pažymėjimą. Sumažintas minimalus traktorininko amžius – dabar tam tikro galingumo traktorius gali vairuoti asmenys nuo 15 metų. Beveik tris kartus sumažintas mokymo valandų skaičius.

Septintas darbas - žemės tvarkymas ir administravimas. Žengta ryžtingų žingsnių mažinant nenaudojamos žemės plotus. Aktyvinama žemės naudojimo kontrolė. Prioritetas teikiamas žemės naudotojams, kaimyninių žemės sklypų savininkams ir jauniesiems ūkininkams. Šių veiksmų rezultatai matomi jau šiuo metu - daugėja dirbamos ir naudojamos žemės plotai.

Aštuntas darbas - sudaryta galimybė skolintis ne tik iš kredito institucijų, bet ir iš juridinių bei fizinių asmenų. Supaprastinta skolinimosi tvarka.

Devintas darbas - pradėta įgyvendinti finansų inžinerijos priemonė Paskolų fondas. Paskolomis jau pasinaudojo 475 ūkio subjektai už 135 mln. litų.

Dešimtas, bet ne paskutinis svarbus darbas - įsteigtas Lietuvos kaimo tinklas, kuris jungia kaimo plėtros procese dalyvaujančias institucijas ir organizacijas. Jį sudaro 867 nariai.

- Jūsų komanda daug kalbėjo apie ūkininkų kooperaciją. Ar pavyko išjudinti kooperaciją Lietuvoje? - Tarp ūkininkų ilgai vyravo skeptiškas požiūris į kooperaciją ir jos naudą. Tačiau dabar jų požiūris yra iš esmės pasikeitęs. Ūkininkų įkurti ir sėkmingai veikiantys kooperatyvai leido jiems patiems įsitikinti tokio verslo modelio jėga. Tikėtina, kad kooperatyvų užimama rinkos dalis ateityje tik didės. Tuo abejoti neleidžia spartėjantis naujų kooperatyvų kūrimasis žemės ūkio sektoriuje.

Štai pieno sektoriaus kooperatyvai jau apima daugiau kaip ketvirtadalį žaliavinio pieno rinkos. Kooperatyvų turima žaliavinio pieno rinkos dalis pastaraisiais metais išaugo beveik dvigubai - iki 30,3 procentų žaliavinio pieno rinkos.

Kitas žemės ūkio sektorius, kuriame kooperatyvai taip pat daro teigiamus pokyčius – grūdų sektorius. Tokių kooperatyvų rinkos dalis taip pat didėjo ir jau sudaro apie 10 procentų grūdų rinkos.

- Žinoma, problemų dar yra. Ūkininkams trūksta iniciatyvos, pasitikėjimo vieni kitais, vienybės. Galiausiai – ryžto veikti. Ypač kai norus reikia patvirtinti realiu finansiniu indėliu į bendrą kooperacijos reikalą.

Tos psichologinės problemos mums yra gerai žinomos, tačiau nėra lengvai išsprendžiamos. Dirbame ta kryptimi, bendradarbiaujame su tarptautinėmis organizacijomis, teikiame ūkininkams paramą.

Šie metai tapo neeiliniais plėtojant kooperaciją. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja 2012-uosius paskelbė Tarptautiniais kooperatyvų metais. Todėl Lietuvos vyriausybė sudarė Nacionalinę kooperacijos komisiją. Jos pirmininkas esu aš. Tikimės, kad mūsų komisijos veikla padės atkreipti žemdirbių ir kaimo gyventojų dėmesį į kooperatyvų veiklos svarbą, naudą ir problemas.

- Kooperatinių pieno perdirbimo įmonių kūrimas – viena iš pieno sektoriaus restruktūrizavimo priemonių. Lietuvoje iki šiol tokių įmonių nebuvo. Pieno perdirbimu Lietuvoje verčiasi akcinės bendrovės, bet ūkininkai akcijų jose neturi.

Europos valstybėse situacija kitokia - daugelis perdirbimo įmonių yra valdomos gamintojų. Ūkininkai patys gamina pieną, patys jį perdirba ir patys parduoda produktus. Toks verslo modelis padeda užtikrinti gamybos grandinės skaidrumą ir efektyvumą.

ŽŪM sudarė sąlygas kurtis tokiai perdirbimo įmonei ir Lietuvoje. Net numatėme paramą įmonės statybai. Pieno gamintojai patys valdys perdirbimo įmonę, todėl bus garantuoti, kad visas jų ūkiuose pagamintas pienas bus supirktas ir perdirbtas. Bus kuriamos naujos darbo vietos. Nauja pieno perdirbimo įmonė diegs inovacijas, naujas technologijas ir naujus gamybos būdus. Lietuvos pieno pramonė taps konkurencingesnė pasaulinėje rinkoje.

Tačiau kooperatyvas „Pienas LT“ dar nedaug pasistūmėjo su kooperatinės įmonės statyba. Iškilo problemos dėl finansavimo. Kaip mums žinoma, galiausiai kooperatyvo nariai nusprendė patys finansuoti projektą. Šiuo metu vyksta įmonės projektavimas, pasirašyta sutartis su įrengimų gamintojais.

- Ar idėja bus plečiama? Tarkim, gal planuojama sukurti ūkininkų valdomą mėsos perdirbimo įmonę?

- Mėsos sektoriuje veikia itin daug modernių skerdyklų bei mėsos perdirbimo įmonių. Tų įmonių pajėgumai išnaudojami ne visiškai. Todėl konkurencija dėl žaliavos (mėsos. - Red.) didesnė ir ryškesnė nei pieno sektoriuje.

Nemanau, kad reiktų pradėti statyti naują įmonę. Nebent atsirastų norinčių pirkti dalį kurios veikiančios įmonės akcijų ar bankrutuojančią įmonę.

- Gyvulių mažėjimo tendencija pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. 2012 metų pradžioje Lietuvoje buvo laikoma 670,5 tūkst. galvijų. Tai yra 2,1 procento mažiau nei prieš metus. Skerdimui skirtų vyresnių kaip 12 mėnesių amžiaus bulių sumažėjo dar labiau – 4,4 procento.

Galvijų mažėjimą Europoje būtų galima sieti su tiesioginių išmokų atsiejimu nuo gamybos. Ūkininkai savo gamybinę veiklą orientavo į tas sritis, kurios buvo ekonomiškai naudingesnės. O galvijų auginimo verslas nebuvo labai remiamas palyginti su kitomis žemės ūkio veiklomis.

Lietuvoje galvijų mažėjimui didžiausią įtaką darė skerdyklų mokama ne itin didelė kaina už superkamus galvijus. Užsienio skerdyklos pasiūlo geresnę kainą, todėl augintojai mieliau eksportuoja veršelius. Pavyzdžiui, per 2011 metų iš Lietuvos išvežta 126,3 tūkstančių veršelių.

Riboti veršelių eksportą, taip siekiant didinti galvijų skaičių, būtų rizikinga žemdirbių atžvilgiu – mėsos perdirbėjai yra suinteresuoti kuo pigiau įsigyti žaliavą, todėl galvijų kainos Lietuvoje gali kristi. Tai turėtų neigiamos įtakos ūkininkams.

- Kokių problemų kyla dėl tokio gyvulių skaičiaus mažėjimo?

- Galvijų skaičiaus mažėjimas daugiausiai problemų kelia skerdykloms ir mėsos perdirbimo įmonėms. Rinkoje jų yra nemažai. Daug investuota, kad tos įmonės atitiktų aukštus higienos ir veterinarinius reikalavimus. Bet jų pajėgumai jau ir šiandien nėra išnaudojami.

Aišku, tai veikia kaip grandininė reakcija. Atsilieps ir pievoms, ganykloms, kurios bus mažiau nuganytos. Ir darbo vietų skaičius mažės.

- Kaip galima spręsti bėdas, kylančias dėl gyvulių skaičiaus mažėjimo?

- Sprendimą matome vis tą patį – glaudus galvijų augintojų ir perdirbėjų bendradarbiavimas. Skerdyklos ir augintojai turėtų kooperuotis ar ieškoti kitų bendradarbiavimo formų. Ilgalaikės sutartys tarp augintojų ir perdirbėjų naudos atneštų abiems suinteresuotoms pusėms – gamintojai užsitikrintų nuolatinį žaliavos tiekimą, o augintojai – užaugintų galvijų realizavimą ir pajamas.

Vien ŽŪM veiksmų neužtenka. Lietuvoje išmokos už bulius buvo vienos iš tų, kurios buvo susietos su gamyba ir buvo mokamos pastoviai nuo 2004 metų. Tačiau tai neprivertė galvijų augintojų didinti bandų. Net atvirkščiai – kasmet bulių skaičius, už kuriuos buvo skiriamos išmokos, mažėjo.

- Į pirmąją klausimo dalį atsakau „taip“ - jau šiandien Lietuva yra galvijų mėsos eksportuotoja. Tačiau dėl antrosios klausimo dalies nesutinku – nėra realu, kad taip nutiktų.

Jau nuo pat Nepriklausomybės atgavimo ir iki šių dienų Lietuva visada buvo ir yra galvijų mėsos eksportuotoja, nes galvijų dar auginame daugiau nei patys suvalgome jautienos. Mūsų apsirūpinimas savo galvijų mėsa yra itin didelis – 284 procentų. Todėl Lietuva yra šios mėsos rūšies eksportuotoja.

Jautienos mes, deja, vartojame vis mažiau - vienas gyventojas per metus suvalgo tik 4,2 kilogramo. Tai suprantama, nes jautiena tampa viena iš brangiausių mėsų. Todėl gyventojai linkę daugiau valgyti kiaulienos (41,2 kg žmogui) ir paukštienos (20,7 kg žmogui).

Galvijų mėsos importas visada buvo labai menkas – sudaro tik 3–5 procentus nuo gamybos apimties. Pavyzdžiui, 2011 metais į mūsų šalį įvežta 2,3 tūkstančių tonų galvijienos iš Latvijos ir Lenkijos.

- O kokią jautieną jūs laikytumėte netikra? Visa mūsų šalyje parduodama jautiena yra gaunama tiek iš pieno krypties veislių, tiek iš mėsinių ar mišrių veislių galvijų – bulių, telyčių ir karvių. Todėl ją vadinti netikra būtų neteisinga.

Mėsinių galvijų mėsos gamybos tradicijos pradėjo formuotis tik prieš dešimtmetį, tad tokios bandos nėra labai didelės. Lyginant su pieno krypties galvijais sudaro apie 14 procentų. Tačiau laikomų mėsinių galvijų skaičius auga.

Visą laiką lietuviai valgė jautieną, kuri buvo gauta iš pieninių veislių galvijų. Bet jos nevadino netikra. Dažnai spekuliuojama tuo, kad parduotuvėse galima įsigyti tik karvių mėsos. Tačiau tai ne visada tiesa. Lygiai taip pat galite įsigyti ir buliaus, ir telyčios mėsos.

Šalies skerdyklos ir mėsos perdirbimo įmonės pačios ieško rinkų, kuriose realizuoja pagamintą produkciją. Taip pat ir jautieną. Mūsų žiniomis, šiai dienai kai kurios skerdyklos yra sudariusios sutartis su prekybos tinklais ir jiems tiekia išskirtinai iš mėsinių ar mišrių veislių galvijų pagamintą jautieną.