Nepriklausomybės vežimas be jokių abejonių daugiau ar mažiau pagirgždėdama visą laiką dardėjo į priekį, bandydamas įveikti iškilusias kliūtis. Tačiau tiesa yra ir tai, kad dauguma iš mūsų, net ir tie, kurie mato reikalų padėtį labiau subalansuotu būdu, kartas nuo karto pagalvoji, jog ilgai tvėrusi sistema galop atgyveno, išsisėmė, o kai kurie sisteminį pobūdį įgyjantys dalykai šalies politiniame gyvenime išties jau kelia paprastą žmogišką alergiją.
Nekalbėsiu dabar apie iškilusias, bet neišspręstas sisteminio pobūdžio problemas, nepavykusias reformas, išvešėjusias visuomeninio gyvenimo piktžaizdes, tokį sistemos nuodėmių katalogą, pilną negatyvo aprašą anksčiau ar vėliau pateiks labiau užsiangažavę, vedami kritinio patoso žmonės. Dabar leiskite užsiminti tik apie tai, kas, nori to ar nenori, tiesiog skaudžiai bado akis, matosi akivaizdžiai be jokio padidinamo stiklo.
Nereikia didelių analitinių užmojų konstatuojant faktą, tai matosi plika akimi: Lietuvos politinė klasė suprastėjo, sumenko, nusmuko, net būtų galima pasakyti, kažkaip sukvailėjo. Galų gale mums be galo atsibodo tie patys stagnaciją iliustruojantys veidai, kai užtūpusių privilegijuotas vietas partinių bonzų nepajudinamumas blokuoja pačių partijų raidą ir šalies politinės sistemos vystymąsi. Čia kaip niekur kitus trūksta šviežio kraujo, gyvybingumą palaikančios atsinaujinimo dinamikos, idėjų apyvartos.
Visi žino, kad valstybės tarnybų formavime paprastai sukišami savi ir dar labiau savi žmonės, vaizdžiai tariant, tie, kurie turi kokios nors tetos ar dėdės užnugarį, kai savo ruožtu čia skelbiami konkursai, neva turintys patikrinti pretendento kvalifikacijas ir pasiruošimą, yra visiškas akių dūmimas. Suvešėjęs protekcionizmas ir nepotizmas rodo sistemos išsigimimo laipsnį, o tokie atrankos principai savo ruožtu lemia valstybės tarnautojų kontingento kaip uždaros kastos nususimą.
Šioje situacijoje ambicingų žmonių sujudimas, siekiant išplėšti valdžią iš ją užtūpusių susmulkėjusių personažų, užsimojus atimti skeptrą iš pernelyg anksti pasiligojusio, bjauriai nušašusio liūto, bandant tapti visuomenės lyderiais be dėdžių ir tetų plačiąja tų žodžių reikšme pagalbos, vertintinas kaip pozityvus gyvenimo dinamikos įvykis.
Pažiūrėkite kaip šie žmonės išradingai, išnaudodami menkiausias progas, ieškodami įvairiausių priemonių, keisdami pavidalus, nebijodami persikūnijimų ir metamorfozių - pasivadinę judėjimu „Už teisingumą“, po to persivadinę politiniu dariniu „Lietuvos tautai“ (LT), dabar besiskelbiantys „Lietuvos sąrašu“ – siekia savo tikslų.
Taip, regis, triumfuoja pats gyvenimas, politinė valios sprogstamuoju užtaisu inercijos uolienas trupina gyvenimo atsinaujinimo instinkto manifestacija. Taigi kodėl šių eilučių autorius, po paraliais, dar kažko lūkuriuoja, tramdo savo susižavėjimą, nepuolą beatodairiškai ploti katučių, nesugeba įveikti, kaip matosi nuo pirmojo sakinio, savo ribotumo, o gal net pasidygėjimo tokio neva gražaus vaizdinio atžvilgiu?
Reikalas net ne tas, kad drakono nugalėtojas pagal vienos pasakėčios fabulą pats tampa drakonu. Čia yra kaip tik truputėlį kitaip, kai drakono kelias pasirenkamas dar iki pergalės, ruošiantis užpuolimui, o, iš kitos pusės, nėra jokių garantijų, kad pralaimėjus bus galima atvirsti į kažkokią neva ikidrakoninę būklę.
Drakonas išskleidžia sparnus virs pilies, kurios dabartiniai valdytojai, drakono požiūriu, yra nepakankamai drakoniški tokios aukštos misijos vykdymui.
Čia galioja iš anksto paskelbtas šūkis, kad visa valdžia priklauso drakonui, ir tiek. Kokių nors išlygų nenumatoma. Iš tiesų, drakonas išskleidžia sparnus, kai nusisukama nuo teisinės visuomenės orientyrų, blokuojami įstatyminės tvarkos refleksai, išduodami demokratijos idealai.
Žiū: koks nepaprastai simpatiškas, užburiantis akį, neįtikėtinai mielas tas jaunas mūsų drakoniukas su visiškai prasikalusiomis trimis galvomis ir dar tik užsimezgusiais kitų galvų gumbais. Dėmesį visų pirma patraukia plepi N. Venckienės galva, kartas nuo karto į eterį paleidžianti riebių keiksmažodžių tiradas, per vidurį styro V. Vasiliausko galva su įsmeigtu į horizontą atrodytų bereikšmiu, bet iš tiesų labai reikšmingu žvilgsniu, iš šalies knapsi graudulingos povyzos, tramdanti ašaras, beveik jau kūkčiojanti D. Kuolio makaulė, šiuolaikinė rūpintojėlio vizijos atmaina.
Galų gale D. Kuolys sako, jog politinis darinys „Lietuvos sąrašas“ yra nepartinė partija (sic). Įdomus minties modelis, ne kitaip, substancijos pagrindinio atributo priešpastatymo pačiai substancijai pagrindu leidžiantis išversti daiktus atvirkščiąja puse.
Tokioje išvirkščioje tikrovėje, pradedant A raide, tvyro neabėcėlinė abėcėlė, neabonementinis abonementas, neabortinis abortas, neabrikosinis abrikosas, neabsoliutinis absoliutas, neabstinentinis abstinentas, neabstrakti abstrakcija, neabsurdiškas absurdas, ir taip toliau.