Pavyzdžiui, ar žinojote, kad jau pasirašydama sutartį, Vyriausybė įsipareigojo nuo visuomenės slepiamuose „slaptuosiuose protokoluose” pirkti kurą patį brangiausią, koks tik yra, o jei bus pigesnio, tai bus pritikomas koeficientas, pagal kurį kuras bus pats brangiausias pasaulyje?
Kodėl gi taip daro mūsų visų vyriausybė, klausiate jūs? Atsakymas, kaip sakoma, siūtas baltais siūlais. Uraną sodrins ir mums pardavinės ne kas kitas, kaip A. Zuoko valdoma įmonė „Artūras Nucular”, įkurta okupuotose Irano teritorijose, šalies pietryčiuose prie mažai kontroliuojamos Pakistano sienos.
Įmonei įranga supirkinėjama jau dabar, laukiant Irano okupacijos, kuri, savaime suprantama, ne už kalnų. Vargu ar ką bestebina, kad už numatomo kraugeriško karo Irane slypi ne tik sionistų, bet ir Vilniaus Senamiestį ir dešinįjį Neries krantą apstačiusių beverčiais „stiklainiais” gauruotos ir smailos ausys.
Na, bet, kaip sakoma, „šunys loja, o karavanas groja”: dar Seime deputatai nė nesapnavo apie nusikalstamą, antivalstybinį įstatymą, priimtą šiandien, o jau aplink Vilnių nusidriekė aplinkkelis, kuriuo bus vežiojami iš Japonijos atplukdyti iki Klaipėdos, o paskui tempiami barža Nemunu ir Nerimi branduoliniai užtaisai statomai „mirties gamyklai”. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna.
Kas temps tas baržas, klausiate jūs? Naivuoliai. Čia ir bus tos išgirtosios darbo vietos. Panemunėje jau kaukši kirviai ir plaktukai, ten bus atidaryti burliokų rekrūtavimo punktai. Negavę darbo prekybos centruose, žmonės bus samdomi už duonos kąsnį, už kietą čiužinį bendrabutyje dvidešimt penkerių metų neatšaukiamai darbo sutarčiai. „Lyg burliokai carinėje Rusijoje”, sakysite jūs. Žinoma, jie vadinsis kitaip.
Baržos ir plaustai, kurie raižys mūsų Nemunėlio ir Neries vandenis, veidmainiškai pakrikštyti „Ekologiniu bemotoriu upių transportu”, o nelaimėliai, kurie įsirėžę trauks kruvinas virves, jau dabar darbo aprašymuose tituluojami „Rankinio upinio transportavimo operatoriais”. Norisi sušukti – Lietuva, kur tu eini?
Ne už tokią Lietuvą mes kovojome. Kažin, ar žinojo mūsų „išrinktieji”, kurių mygtukų sumaigymas buvo dosniai suteptas japoniškais atmilžiais – sušių gamybos komplektais iš gryno sidabro, brangios brandintos sakės buteliais, o gal ir siuvinėtais šilko chalatais iš Kioto – žinojo, kad juk galima buvo seną, saugią, gerą rusų gamybos elektrinę paprasčiausiai kiek paremontuoti, patvarkyti, ir laimingai naudoti toliau?
Juo labiau kad specialistai Rusijoje (kuri, priminsiu, buvo ir tebėra kaimynė), ne sykį priminė, kad elektrinė RBMK yra gera, saugi, pažangi; visi nelaimingi atsitikimai ir paskalos apie jos „atsilikimą” yra tik pantomima ir režisūra akims dumti, kurios užsakovai ir organizatoriai – kostiumuoti dėdės nuo Potomako krantų ir anglų „džentelmenai” iš Londono, su nagais į save lenktais.
Štai pilietis Evaldas Balčiūnas rašo „Facebook” socialiniame tinkle: „Šiaip mano nuomone valstybė nusprendusi statytis nesaugią atominę praranda teisę egzistuoti. Piliečių teisė tokią valdžią nušluoti, jei reikės net ir smurtiniais veiksmais. Piliečiai turi teisę gintis. Atominė statyba tai agresija prieš savo šalį.“
Ar ne vienas iš pavyzdžių, kai nekalto kūdikio lūpomis prabyla tiesa? Pilietis E. Balčiūnas (norėčiau panaudoti seną, gerą kreipinį „draugas Balčiūnas”, bet bijau nevykėlių patriotų būti apšauktas, o gal ir linčiuotas) pasakė tai, ką turi pasakyti visi mūsų piliečiai, jei jų širdyse dar rusena sąžinės liepsnelė, degusi kaitria liepsna tiems, kas ir šiandien gali drasiai žiūrėti ateities kartoms į akis: S. Nėriai, M. Melnikaitei, P. Morozovui.
Net ir pats Rusijos prezidentas V. V.Putinas (o jis, kaip žinia, nelinkęs tuščiai svaidytis žodžiais), yra pažymėjęs, kad Pribaltijos šalys turėtų elgtis kukliau, ir netampyti „tigro už usų”, jei nenorim būti „suvaryti sortyre”, tai, manau, mums derėtų įsiklausyti į didžiosios kaimynės balsą. Nedera, kaip sakoma, Moskai ant dramblio kiauksėti!
Senąją elektrinę galima buvo nebrangiai ir saugiai perdirbti, įdiegus atitinkamą įrangą, kad ji galėtų gaminti taikią ir pigią energiją iš dujų, malkų ar anglies (priklausomai nuo norimo kaloringumo). Jei automobilį iš benzino galima perdaryti dujoms, ar bereikia aiškinti, kad panašiai galima perdirbti ir elektrinę? Reikia tik noro ir šiek tiek padorumo, ko, deja, labai stokoja „tautos išrinktieji”.
Tie, kas sakė, kad, girdi, rusiškai elektrinei netiktų jokios kitos pasaulyje gaminamos branduolinės kasetės, tiesiog nežino, ką šneka. Bet kurias kitas, kad ir kiniškas, branduolinio kuro kasetes galima buvo naudoti Ignalinoje, pritaikius reikiamus „adapterius”, panašiai, kaip naujojo pavyzdžio “microSIM” kortelę galima įstatyti į senojo pavyzdžio mobilaus ryšio telefoną, pasinaudojus adapteriu, kurio kaina vos 15 litų. Nieko sudėtingesnio nėra ir branduolinėje energetikoje – kad ir ką lotų tie, kas pasiruošę parduoti tėvynę ir praskolinti vaikų ir proanūkių ateitį už saujelę jenų.
Yra ir kitų, mažai žinomų, aplinkybių. Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad šimtai, o gal ir tūkstančiai, guvių japonų atsiras Lietuvoje (daugelis jų gali būti skraidinami į slaptuosius CŽV aerodromus, vengiant visuomenės protestų – apie CŽV kalėjimus įspėjo Algirdas Paleckis, kuriam buvo užkimšta burna, nes toks jau „viešumas” mūsų šalelėje, kur už kreidučių piešinius vaikai areštuojami ir kankinami, o iš teisėjos N. Venckienės ir grasinama atimti santaupas, kad ji nuskurdusi būtų palaužta ir sumenkinta, kad iš jos juoktųsi kaimynai ir aplinkiniai Garliavoje ir netolimose gyvenvietėse). Kai tie japonai atvyks be žmonų ir draugių, kas gi taps jų „geišomis”, pasiryžusiomis vykdyti jų seksualines užgaidas, kas pasisiūlys sušildyti jų guolius?
Ne paslaptis, kad tai bus geltonkasės lietuvaitės, išplėštos iš tėvų namų. O kai Lietuva sumirgės siauraakiais vaikučiais, pavadintais keistais Tekančios Saulės šalies vardais, kas apsiims jų globa? Klausimas, manau, retorinis. Mes visi, mokesčių mokėtojai.
Ne taip seniai žiniasklaidoje, dar neparsidavusioje tiems, kas perka sąžinę už pinigus, nuskambėjo kraupios istorijos apie tai, kaip prekybos centruose grobiami vaikai, jiems keičiamos šukuosenos ir paskui jie parduodami organų pirkliams, o kas lieka – perdirbama kibinams ir kitiems pyragėliams, kuriais smaližiauja vaikų tėveliai.
Tad ar reikia nerimauti, kad reaktorių valymui pritruks darbo jėgos? Vaikučiai, dar neišvežti į užsienį (arba prižiūrimi senolių, kai jų tėvai lenkia nugaras Airijos ir Britanijos Karalystės fabrikuose ir fermose pas naujuosius vergvaldžius), po vieną ir po kelis dings, o paskui jau tik jų kauleliai bus surinkti miškuose prie Aukštaitijos nacionalinio parko.
Tai vis klausimai, klausimai, klausimai – jie reikalauja atsakymo. Bet ar išgirsim tą atsakymą mes, laisvos Lietuvos nelaisvi vargo artojai? Priklausys tik nuo mūsų.