Daug metų Sąjūdis būtent šitą partiją ir remia, rengia mitingus, kai ji yra opozicijoje, o kai valdžioje – kuria įvairias komisijas dažniausiai tais klausimais, kurių atžvilgiu neturi jokių priemonių ištirti. Pavyzdžiui, V. Pociūno žūties aplinkybėms išsiaiškinti. Keliami ir humanitarinio pobūdžio uždaviniai , kaip antai: stebėti ar L. Stankūnaitės dukra bus laiminga su mama. Šiaip jau, neįkyrėdamas visuomenei savo aktyvumu, Sąjūdis tęsia orų užpelnyto poilsio gyvenimą. Tačiau ne visi šiuo Sąjūdžio vegetaciniu periodu yra patenkinti.
Neseniai keletas sąjūdžio veteranų pareiškė, kad prieš daugelį metų prasidėjusio visuomenės sujudimo darbas nepabaigtas ir reikią kurti naują sąjūdį. Tikriausiai, greta to kuris jau egzistuoja. Prieš septyniolika metų beveik tie patys balsai energingai tikino, kad Sąjūdžio tąsa yra jo profanacija. Nieko nepaveiksi, gilūs prieštaravimai yra genialumo požiūris. Du, trys ar keturi sąjūdžiai – nuo to tik geriau visuomenei, kuri nori būti pilietine. Anot Sąjūdžio senbuvių ir jiems pritariančių visuomenininkų, pilietinė visuomenė ir esantis tas neužbaigtas reikalas. Bet kas ta pilietinė visuomenė yra, kad taip sunkiai gimsta?
Vieni tvirtina, jog tai – priešinimasis valdžiai, kiti – meilė tėvynei. Kadangi valdžiai priešinamasi iš meilės tėvynei, tai, ko gero, tas paslaptingas reiškinys yra ir viena, ir kita.
Tiesa, valdžios kritika yra sumenkusi, bet negalima sakyti, kad jos visai nėra. Žinoma, ji ne tokia, kaip kai kuriose net senosios Europos šalyse. Prasidėjus teisminiams procesams po protesto prieš naktinę mokesčių reformą, piliečiai elgiasi ir atsargiau, ir apdairiau. Kam norisi netekti darbo? Bet nauji mitingų židiniai rezgasi.
Ir nesvarbu, kad juose dažniau tebesilanko entuziastai su studento ar pensininko krepšeliais. Prieš pat valdžių keitimąsi, pasirodys ir kiti. Įdomiausia, kad priešinimosi apkasuose vis dažniau švysčioja veidai, kurie anksčiau palaikė konservatorius. Ką tai galėtų reikšti? Nebetiki, kad konservatoriai laimės rinkimus? Teigiama, kad yra kita priežastis – konservatoriai mina po kojomis moralines vertybes.
Anksčiau dominavo įsitikinimas, kad vertybes lengvai varto kairieji, centristai ir liberalai. Dabar priekaištai pasiekė ir konservatorius. Priekaištai pagrįsti. Kurdami technokratinę vyriausybę, konservatoriai visus politinius procesus pavertė bizniu, užkulisiniais susitarimais ir parodomaisiais moraliniais skandalais, pramanytomis kovomis su klanais, skirtais atitraukti visuomenės dėmesį nuo pagrindinių dalykų.
Koalicijos gretose vyksta kasdieniai politiniai žaidimai ir visuomenė pratinama su tuo susitaikyti, nes tai ir esanti tikroji profesionali politika. Tradicinė šeimos koncepcija Seime pralaimėjo, bet kodėl už ją nebalsavo seimo narys net gatvėje mušęs kitaip manančius. Išankstinis susitarimas su konservatoriais, kurie ir patys nežino, ką jie realybėje veiktų su įtvirtinta savo pažiūra? Viešoje erdvėje politikai žegnojasi, kad netiki sąmokslo teorijomis. Iš tikrųjų jų ir nėra. Egzistuoja ne teorija, bet praktika. Ir ne sąmokslų, o elementarių egoistinių pinklių kasdienė praktika.
Ryškiausias paskutinis pavyzdys – Darbo partijos juodosios buhalterijos teismo posėdžių atidėjimas iki rudens. Kol partijos pozicija buvo priešiška konservatorių strateginėms idėjoms, bylos eigą gyventojai galėjo stebėti televizoriaus ekranuose vos ne kelis kartus per savaitę. Darbo partijos strategams pakeitus taktiką dėl atominės elektrinės statymo, situacija ėmė keistis ir teismo procese. Kokiam arkliui dar neaišku, kas iš tikrųjų vyksta?
Mažesnio blogio šalininkai pasakytų, kad šiomis politinio Lietuvos gyvenimo sąlygomis kitaip ir neįmanoma, norint priimti reikšmingus sprendimus reikia daryti moralinius kompromisus. Gal būt. Žvelgiant į praeitį, kokius nors viduramžius ar renesansą, kuriantis valstybėms būdavo ir „krūčiau“. Tačiau man su tokio tipo politiniais veikėjais nesinori turėti nieko bendro.
Skirtumas nuo praeities yra tas, kad visuomenė šiais laikais bent jau į akivaizdžias valdžios machinacijas reaguoja. Reikia sutikti su sąjūdžio bendražygiais - Lietuvos visuomenė vis dar pasyvi. Bet ne vien dėl prisitaikėliškumo ar amžiais diegto servilizmo. Visuomenė atidžiai žiūri, kas yra jos gaivintojai ir kokie jų asmeniniai tikslai.
Lietuvoje šimtai žmonių palaiko referendumo dėl atominės jėgainės statybos idėją. Ir vos pradėjus rinkti parašus vienai iniciatyvinei grupei, tuoj atsirado kita. Ar pastaroji nėra valdžios projektas, skirtas trukdyti pirmajai? Juk su R. Karbauskio partija konservatoriai jau yra darę sandėrius. Tačiau pats svarbiausias klausimas, kokiais moraliniais principais siūlo remtis pilietinių sąjūdžių iniciatoriai.
Jūra pamokslų ir priekaištų visiems ir apie visus banguoja iš teisėją N. Venckienę palaikančios aplinkos. Yra teigiančių, jog būtent iš čia kyla naujas melui nepakantus judėjimas. Bet jeigu šita istorija yra tik paprastas , todėl ir genialus, būdas jausmais vaikui pridengti žmogžudystes? Ar ant tokių pagrindų ir turi formuotis pilietinė visuomenė, naujas Lietuvos sąrašas? Skeptiškas požiūris į visuomenines iniciatyvas kyla ne iš apatijos ar brandos stokos, bet iš pačių judėjimų neaiškių motyvų ir painių ryšių su valdžia.