Jei, pavyzdžiui, JAV ima spręsti kokį nors konfliktą Artimuosiuose Rytuose, mums tai atrodo nesuprantama. Tai žinoma! Kaipgi kažkoks dėdė Semas iš už Atlanto gali sau leisti būti pasaulio policininku? Intervencija, kišimasis į kitų valstybių reikalus ir, aišku, naftos godulys. Gėda, ne kitaip.
Toks savotiškas pagiežos didesniam, turtingesniam ir sėkmės lydimam kaimynui kompleksas kamuoja ne tik mažas ir neturtingas šalis, kaip, pavyzdžiui, Lietuvą.
Mokyti teisybės pasaulį neretai mėgsta ir turtingos valstybės. Antai Norvegija nebijo drėbti savo nuomonės į akis tiek JAV, tiek Rusijai.
Kaip ir beveik neginkluota, nykštukė pagal gyventojų skaičių, bet strateginį svorį turinti Islandija prieš 22 metus drąsiai atkišo vidurinįjį pirštą Maskvai pripažindama Lietuvos nepriklausomybę.
O štai ne taip seniai spjovė į savo sąjungininkę JAV ir analogišką pripažinimą pasiūlė Palestinai. Ši, nepaisant kai kurių veikėjų bandymų lyginti su Lietuva, yra visiškai skirtingas atvejis.
Vien jau todėl, kad, bent mano požiūriu, dėl savo laisvės šantažu ir teroru kovoja ne tauta (kad ir kaip šį apibrėžimą kai kas nori taikyti palestiniečiams). Bet grįžkime prie drąsos ir kompleksų.
Tiek patyliukais, tiek garsiai žavėdamiesi islandų pavyzdžiu patys savo drąsą dažnai esame linkę peikti ir menkinti savo šalį iki pelytės vertės.
Tai – paradoksas, kuris parodo, kad kartais nežinia ko norime – ir taip blogai, ir anaip.
Pavyzdžiui, jeigu Lietuva kur nors išsišoka, gina savo interesus ir net veliasi į geopolitikos galingųjų „Didįjį žaidimą”, neretai išgirsi: „Ir ko mums ten prireikė, ko mes ten lendame į vieną minkštą vietą?”
Tai tiesiog užkoduotas kaimietiškas, iš XIX a. laikų neatsikratytos baudžiavos kompleksų kratinys: „Neduok Dieve, išsišoksime. Nesikiškime kitur ir prie mūsų nelįs. Žiūrėkime savo reikalų.”
Šie žodžiai – tiesiog užmušantys. Vos tik pasirodo straipsnis ar reportažas užsienio tema, lietuvis susiraukia.
O jei kalbama apie negeroves pas kaimynus, artimas ar tolimas šalis, būtinai išgirsi tautiečio leptelėjimą: „O ar pas mus kitaip? Aišku, kitaip – pas mus dar blogiau.”
Kas, kad pasakojama apie kitoje šalyje daug baisesnius dalykus, kurių čia gyvenantys arba nematė, arba užsikodavę nuo sovietinės praeities linkę pamiršti. Anuomet buvo geriau, dešra buvo šlapesnė, o dabar?
Gali argumentais, faktais aiškinti, kad štai toje valstybėje, pavyzdžiui, Rusijoje ar Baltarusijoje, mušami, žudomi kitaip mąstantys arba atskleidę pagal mafijos principus veikiančios valdžios korupciją. „Ne, pas mus blogiau – žiūrėkime savo kiemo”, – atkirs užsispyręs lietuvis.
Ir dar būtinai primins, kad pasaulyje turi būti pusiausvyra. Nesvarbu, kokia ir kaip, bet turi būti, ir šventa.
Štai tokio požiūrio pavyzdys: žlugus Sovietų Sąjungai JAV tapo vienvalde supervalstybe.
Šimtus kartų nurašyta, pripažinkime – neretai pagrįstai kritikuota, tačiau dažniau pavydžiai ir pagiežingai peikta, ji iki šiol kelia traukulių priepuolius vergo mentaliteto neatsikračiusiems, antisemitams bei visiems, kas dega neapykanta Vakarams.
Tarp jų – ir minėtiems „žiūrėkime savo kiemo” bailiams. Būtent tokie jie ir yra – prisitaikėliai bailiai, bijantys ginti principus, nors apsimeta darantys būtent tai: jie esą siūlo trečią kelią, tyrą nepriklausomybę, nesilankstymą nei vieniems, nei kitiems.
Izoliavęsi ir užsidarę kiaute, jie įsivaizduoja, kad šiandieniame globaliame pasaulyje maža valstybė gali apsistatyti sienomis ir sėkmingai „žiūrėti tik savo kiemo”.
Kas tokiems nutinka? Jie verda savo sultyse, lieka be draugų, be sąjungininkų, kaip pikti duris užsibarikadavę kvanktelėję kaimynai, iš kurių buto dvokia smarve.
Tokius didieji gliaudo ir lengvai sulaužo, kaip, pavyzdžiui, sulaužė oriai norėjusią pasirodyti, bet šnipštą iš to gavusią Lietuvą 1940-aisiais.
Būtent todėl mums tenka rinktis. Ne juodą arba baltą, kaip nori suprimityvinti Lietuvos provakarietiškos krypties kritikai, o policininką arba agresyvų kaimyną prievartautoją. Jis nepasikeitė ir greičiausiai nepasikeis.
Tai, žinoma, nereiškia, kad minėtas policininkas, kad ir pasaulio, yra idealus, o jo veiksmai – visada švarūs.
Antai, kai JAV paskelbė sankcijas 60 Rusijos pareigūnų, kurie susiję su advokato S. Magnitskio mirtimi, Kremlius įgėlė skaudžiai, bet taikliai – paskelbė analogiškas sankcijas amerikiečiams, susijusiems su tardymais, vykusiais Gvantanamo ir Abu Ghraibo kalėjimuose.
JAV, kuri kritikuoja Rusiją dėl paramos civilius ir sukilėlius žudančiam Sirijos režimui, pati yra rėmusi ne vieną kruviną režimą, ne vieną ir nuvertusi.
Nėra idealių sąjungininkų, tačiau, deja, realybė tokia, kad šiuos turime pasirinkti. Net ir minėtos drąsiosios Norvegija su Islandija pasirinko, o būtent pasirinkusieji „žiūrėjimą savo reikalų” dažniausiai lieka sumindyti.