Čia ne apie tai. Ar susimąstėte apie kitą kultūros matą – kiek patogu ir saugu šalyje gyventi kvailiams?
Nelaukėte šito klausimo. Aš jums paaiškinsiu: žiūrėkite, visai neseniai Lietuvoje nuskambėjo istorija apie tai, kaip pilietė, skridusi iš Vilniaus į Londoną, tik atvykusi į oro uostą suprato, kad jos dviejų metų mažylis neturi galiojančio bilieto.
Bilietą bamblys turi, bet negaliojantį. Jo bilietas skirtas tiems, kam dar nesuėjo dveji. Jam jau suėjo, bet moteriškė mano, kad viskas gerai, nes bilietas pirktas anksčiau (panaši logika: „Kodėl išgėręs vairuoji?“ „O aš kai išgėrinėjau, tai dar prie vairo nebuvau, viskas tvarkoj“.)
Todėl moteriškė palieka vaikutį Vilniaus oro uoste darbuotojams, kol jo ateis pasiimti nepavykusio keliautojo močiutė. Ir lipa į lėktuvą ir skrenda į naujuosius namus - ten, kur rūkas, Temzė ir karalienė.
Moteriškės, panašu, niekas nenubaudžia ir bausti neketina. Vaikų teisių apsaugos specialistai pasmerkia motinos elgesį kaip „netinkamą“, šimtai žmonių internete dalinasi straipsniu, sukiodami pirštą prie smilkinio (tiesa, sukioja skirtingomis kryptimis).
Ši istorija turi kelis aspektus. Pirmiausia, žinoma, neginčytinas dalykas yra tas, kad optimistai švenčia dar vieną pergalę ginče dėl emigracijos. Protų nutekėjimas, kuriuo mus dažnai baugina, šiuo atveju akivaizdžiai neįvyko. Į Didžiąją Britaniją su tos moteriškės kūnu akivaizdžiai išvyko kas tik nori, tik ne protas.
Nenuovokioji keleivių dauguma dar kartą supranta (nieko baisaus, netrukus vėl pamirš), kad oro bendrovė įsteigta savo pelnui, o ne jų malonumui. Jie niurzgia, kad iš jų tyčiojasi, ir sako – būkit, skraidintojai, prakeikti rytmetėlį ankstų. Čia pat prisimenamos pažeminimo ir paniekinimo istorijos, kai keleiviui neleido pratempti 19 kg. svorio krepšį per 15 kg. ribą, ir kaip dvi valandas laikė nemaitinę, nors taip ir sakė, kad nemaitins (bet galėtų vis tiek pamaitinti, turėtų širdies, kailialupiai).
Man įdomiausia yra štai kas. Pilietė, nesugebanti suprasti, kas yra galiojantis bilietas, sėkmingai sugebėjo Lietuvoje ne tik užaugti ir net pasigimdyti vaiką – nors, žinoma, apsivaikavimui didelio proto gal ir nereikia – bet gyvena ir toliau.
Ji saugiau ir ramiai stumia dienas, ir net keliauja į užsienį, ir grįžta atgal. Turi banko sąskaitą. Visiškai galimas daiktas, ji net ir rinkimuose yra balsavusi, ir dar balsuos, rinks valdžią sau ir kitiems.
Nesugebėdama suskaičiuoti iki dviejų metų (savo vaiko amžiaus), ji galimai rinksis iš politikų siūlomų programų ir rinkimų pažadų, spręs dėl branduolinės strategijos, mokesčių politikos, kariuomenės finansavimo, sveikatos apsaugos ir daugelio kitų dalykų. Kartoju, ji nemoka nusipirkti tinkamo oro bendrovės bilieto, bet tai jai ne kliūtis visaverčiam ir turiningam gyvenimui.
Kitais žodžiais tariant, Lietuva pasiekė aukščiausią civilizacijos lygį, kur nė vienas žmogus nėra diskriminuojamas vien dėl tuščios makaulės.
Dar ne taip seniai, nusižiūrėję į Rusiją, vargingesni ir likimo nuskriausti lietuviai mėgo šaipytis iš amerikiečių. Girdi, tai storų kvailių ir vėplų valstybė.
Ten, žiū, ant karštos kavos puodelių parašyta, kad kava karšta ir gali nuplikyti. Ten žmonės, rūkantys tiek daug, kad sunaudoja du žiebtuvėlius per dieną, kosėja, kol išspjauna plaučius, o tada pateikia ieškinius tabako bendrovėms, kad juos susargdino. Ten pastatuose kabo užrašai „Liftas neveikia – lipkite laiptais.“
Tikri išlepę neišmanėliai, tik kažkodėl dešimtkart turtingesni už išdidžiuosius rusų genijus, kurie dar ir dantimis gali branduolinį užtaisą nukenksminti, o jei dar įkals šimtą – iš medžioklinio šautuvo praskrendantį amerikiečių naikintuvą nudėti.
Jei dalis tiesos pasišaipymuose iš bejėgės ir naivios Vakarų visuomenės buvo, tai dabar juokiasi puodas, kad katilas be emaliuotos dangos ir teflonu iškloto vidaus paviršiaus.
Mes suspėjome į dekadentiškos lepūnėlių komunos traukinį ir per nepriklausomybės dešimtmečius pastatėme kvailių rojų.
Kiekvienas žioplys, nevykėlis, tinginys, nesusigaudantis ir vėpla žino, kad juo bus pasirūpinta, o jei nebus, tai bent jau turės tūkstantį ir vieną tribūna savo pasipiktinimui išsakyti (žioplė-keliauninkė, palikusi Vilniuje vaiką pasaugoti, irgi, sako, pati į žiniasklaidą kreipėsi: norėjo papasakoti, kaip ją nuskriaudė).
Garantija, kad jį užjaus, kvailiui dažniausiai net svarbesnė, nei apsauga nuo nelaimių. Jis visiškai nebijo likti kvailio vietoje, tik nori, kad galėtų dėl apkvailinimo apkaltinti ką nors kitą, ir tada jam vėl smagu.
Žinoma, tai, kad visuomenė optimizuota kvailiams (protingi patys susigalvoja, kaip jiems gyvenimą susitvarkius, jiems visuomet viskas tvarkoje), dar nereiškia, kad kvailiai išlošia, objektyviai skaičiuojant. Jie pralošia, tik pralošę gerai jaučiasi: jiems sudarytos sąlygos verkšlenti, skųstis ir bėdoti vieni kitiems apie tai, kaip iš jų tyčiojasi. Bet jų gyvenimas lieka toks, koks ir buvęs; jie keliasi iš ryto ir eina minti ant tų pačių grėblių, kurie jiems įstatė gumbus iš vakaro.
Štai, pavyzdžiui, ta pati oro bendrovė su arfa ant lėktuvo uodegos, garsėjanti tuo, kad nemokamas ten tik oras kvėpavimui ir vanduo tualeto čiaupe. Ji yra sukurta naudojant gudrų grupinį mulkinimo modelį, kai viskas, kas reikia, keleiviui sąžiningai ir aiškiai pasakoma, tačiau pasakoma žinant, kad keleiviai klauso ne tai, kas jiems sakoma, o tai, ką jie nori girdėti.
Jie nori girdėti apie tai, kad už 40 litų galima nuskristi į šiltuosius kraštus ir iš ten grįžti.
Išskyrus retas išimtis, tai pasaka lengvatikiams, nes ten dar yra daug puslapių specialių sąlygų, kurias reikia įvykdyti, ir kurios praktiškai yra įkandamos tiems, kas sugeba mintyse dauginti triženklius skaičius ir tuo pačiu metu surinkinėti tekstą klaviatūra 600 ženklų per minutę greičiu. Tiems, kas tai gali, dažniausiai bilietų po 40 litų nereikia, nes jie gudrūs.
Jie uždirba pakankamai, kad galėtų skristi tokia oro bendrove, kuri netikrina keleivio kraujo grupės, kad galėtų paimti kokį nors papildomą endokrininio aptarnavimo mokestį.
Kitais žodžiais tariant – jei siūlai nevalgomo skonio kibinus, rinkis klientus, kurie neatskirs kibino skonio nuo troškintos durų rankenos. Jei oro bendrovė yra skirta uždirbinėjimui iš žioplumo (kaip loterija – savanoriškas mokestis tiems, kam blogai su matematika), pirmenybę teik keleiviams, kurie nemoka skaičiuoti, nepažįsta datų ir nemoka pasverti krepšio. Jie paskui skųsis ir rašys jums internete: „Ieškot kvailių?“, bet ateis pas jus ir vėl, nes jie – jūsų tikslinė auditorija. Jei nebūtų tokie, neateitų ir pirmą kartą.
Todėl, kaip jau supratote, čia buvo dar vienas optimistinis straipsnis. Niekas dėl to, žinoma, nepasigirs, bet mes tikrai jau sudarėme geras sąlygas kvailiams. Gal kiek ir per geras, antraip jie jau seniai visi būtų išvykę ieškotis vietos ten, kur geriau. Gal geriau būtų buvę pradėti nuo ko nors kito (pavyzdžiui, energetinės nepriklausomybės užtikrinimo), bet jau taip išėjo. Dabar protu ir sugebėjimais neapdovanotieji gali džiaugtis, kad jie Lietuvoje – lygūs tarp lygių. Tai irgi civilizacijos požymis.