„Auga beraščių karta. Neskaitanti, nenorinti galvoti”, – apokaliptinę leidybinę patirtį apibendrino S. Repečka. Pasak jo, geros meninės kokybės knyga per metus sudomina tik 500 skaitytojų.
Kalbėdamas apie nedžiuginančių skaitytojų įpročių pokyčių priežastis S. Repečka metė du akmenis – vieną į savo, kitą – į valstybės daržą. Sunku būtų nesutikti, kad leidėjai, ilgą laiką pataikavę prastam skaitytojų skoniui, jį patys ir skatino, ir kūrė.
Nepasiginčysi ir dėl teiginio, kad nemažai kaltės tenka ir bestuburei valstybės kultūros politikai, įnirtingomis pastangomis sunaikinusiai įvairias skaitymo skatinimo programas.
S. Repečka tarp priežasčių, žmones nutolinusių nuo gerų knygų, dar minėjo šviesių protų emigraciją, literatūrą užsienio kalbomis ir žmonių sutrikimą greitėjančio tempo vartotojiškoje visuomenėje.
Paskutinę pastabą, jei ją suformuluotume kiek tiksliau, ir būtų galima pavadinti lemtinga.
Lietuvoje beveik nekalbama, kaip internetas keičia žmogaus sąmonę, nors niekam ne paslaptis, kad žmonijos mąstymą, atmintį, sugebėjimą koncentruotis paveikė visi technologiniai išradimai – nuo rašto iki J.Gutenbergo spaudos preso, nuo bibliotekos iki spausdinimo mašinėlės.
1882 metais F. Nietzsche įsigijo spausdinimo mašinėlę. Filosofo regėjimas buvo nusilpęs – pastangas rašyti senuoju būdu vainikuodavo nepakeliamas galvos skausmas ir nemalonios mintys, kad netrukus gali tekti apskritai liautis rašyti.
Spausdinimo mašinėlė išgelbėjo F. Nietzsche. Pramokęs aklojo spausdinimo filosofas galėjo užsimerkti ir atitvenkti minčių upę. Įdomiausia, kad tai smarkiai pakeitė F. Nietzsche’s rašymo stilių. „F. Nietzsche’s prozoje argumentus pakeitė aforizmai, aiškias mintis – kalambūrai, retorinį stilių – telegraminis”, – pažymėjo vokiečių mokslininkas F. A. Kittleris.
Ką tai reiškia? Tik tai, kad, matyt, klysta tie psichologai, kurie teigia, kad mūsų mąstymo peizažas susiformuoja vaikystėje ir per gyvenimą kinta labai mažai.
Neuropsichologijos profesoriaus J.Odso teigimu, protas yra labai lankstus: „Net ir suaugusiojo smegenys sugeba persiprogramuoti ir veikti kitaip.”
Netiesa, kad lietuviai neskaito. Mes, kaip ir viso išsivysčiusio pasaulio gyventojai, ne tik skaitome, bet ir rašome daug daugiau nei bet kada anksčiau.
„The Economist” prieš metus paskelbė, kad pasaulio skaitmeniniuose tinkluose kasdien kursuoja 300 milijardų elektroninių laiškų ir 2,5 milijardo SMS žinučių. Prisiminę milijardus žinučių ir nuorodų asmeninėse svetainėse bei socialiniuose tinkluose dabarties pasaulį galėtume drąsiai pavadinti pačiu tikriausiu rašytojų ir skaitytojų rojumi.
Ši trumpųjų tekstų revoliucija veikia mūsų mąstymo procesus, nes, pasak skaitymo įgūdžių ir įpročių tyrinėtojos M.Wolf, mes esame ne tik tai, ką skaitome, bet ir tai, kaip skaitome. O kaip mes skaitome laikais, kai internetas ir paieškos sistema „Google” tapo net ir prisiekusių knygų skaitytojų kasdienybe?
Britų mokslininkų penkerius metus vykdytas tyrimas atskleidė, jog internautai, užsukę į straipsnius, elektronines knygas ir kitus rašytinės informacijos šaltinius siūlančius portalus, siekia greitų pergalių.
Skaitytojai šokinėja nuo vieno šaltinio prie kito retai grįždami prie ankstesnio. Paprastai jie perskaito vieną ar du straipsnio ar knygos puslapius ir išsyk neria į naujus medžioklės plotus. Mokslininkai net padarė išvadą, kad į internetą lendama siekiant išvengti skaitymo tradiciniu supratimu – susikaupiant, mąstant.
Anksčiau skaitydami nuotykinį romaną praleisdavome gamtos aprašymus, o dabar praleidžiame beveik viską, išskyrus tai, ką galėtume pavadinti elektroninio straipsnio ar knygos esmės iliuzija. Šuoliuojame nuo antraštės prie antraštės, nuo nuorodos prie nuorodos, nuo vieno įdomaus teksto prie, tikėtina, dar įdomesnio.
Ar tai daro mus protingesnius? Ir taip, ir ne. Pasiekiame daug greitų pergalių, bet juk tik lėtos ir skausmingos pergalės suteikia patį tikriausią pasitenkinimą.
Ar tai mus kvailina? Ir taip, ir ne. Kasdien klaidžiojame po platesnius informacijos plotus, nei galima rasti L.Tolstojaus „Kare ir taikoje”, bet ilgainiui pasaulyje gali nelikti žmogaus, kuris sugebėtų įveikti šį romaną.
Aišku viena – smalsus žmogaus protas, susidūręs su internete slypinčia informacijos pagundų jūra, nebus toks, kaip prieš tūkstantmetį, šimtmetį arba dešimtmetį. Pasaulis jau pasikeitė, o mūsų protas stengiasi prie jo prisitaikyti. Tokia yra tikrovė.
O kaipgi dėl gerų knygų? Gali būti, kad tradicinė knyga, tradicinis pasakojimas, kad ir koks stiprus jis būtų, jau nebepatenkina trumpųjų tekstų papliūpų pakeistos skaitytojų sąmonės, nesugebančios užsibūti net ir ne pačioje storiausioje knygoje, lūkesčių.
Girdėjau, kad kitų šalių rašytojai jau kurpia iliustruotus, interaktyvius naujos kartos romanus su trimis pradžiomis, devyniomis kulminacijomis ir šešiomis pabaigomis, kurias skaitytojai gali patys ir sukurti.
Nežinau, ar tai yra išeitis, bet gali būti, kad ateityje laimės tie rašytojai, kurie pasikeitusią skaitytojų sąmonę atitinkančias naujas formas sugebės užpildyti prasmingu turiniu. Bet Lietuvai tai negresia. Ar ne, vienetukų ir nuliukų bijantys lietuvių leidėjai?