Amerikos jaunimas svajoja apie verslą, o Lietuvos – apie valstybės tarnybą

Apie profesiją ir savo vietą kalbamės su Seimo nariu, humanitarinių mokslų daktaru Arvydu Vidžiūnu, dirbusiu akademinį darbą universitete, o prieš šešiolika metų pakeitusiu profesiją.

- Birželį tūkstančiams studentų įteikiami mokslų baigimo diplomai, abiturientai užims jų vietas aukštosiose mokyklose.

Ar galima manyti, kad pasirinkusieji mylimą profesiją bus laimingesni už tuos, kurie rinkosi vadinamąją paklausią profesiją ir tikrai turės darbo?

- Žmogus turi susirasti savo vietą. Ir jam bus lengva gyventi, ir aplinkinių nevargins, jei bus toje savo vietoje. Žvelgiu į save ir taip pat klausiu: ar esu joje? Ir negaliu lengvai atsakyti, kas būtų geriau, – ar sėdėti po šakom akacijos baltos, ar vesti tautą, ar dėstyti universitete.

O kiek matai savo vietoje esančių politikų, mokytojų, kunigų, gydytojų, kurie traukia žmones ir su kuriais gera? Yra daktarų, kurie geriau eitų paršelių gydyti, ir kunigai ne visi sielas gano, apie politikus nė nekalbu.

Ne diplomas sukuria žmogų savo vietoje. Kiek gaila, pas mus kuriasi nerizikuojančių visuomenė. Amerikoje 80 proc. universitetų absolventų norėtų kurti savo verslą, o Lietuvoje – gauti valstybės tarnybą, ramią ir iki pensijos.

Man norėtųsi, kad jaunimas labiau būtų nusiteikęs šturmuoti pasaulį.

- Koks žmogus, Jūsų nuomone, buvo savo vietoje? - Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo savo vietoje. Mano brolis, dirbantis statybininku, savo vietoje. V. Landsbergis savo vietoje.

- Šiuolaikiniai abiturientai renkasi iš kelių profesijų ir gali būti apytikriai ramūs, kad kur nors pataikys. Pasirinkimo galimybė visuomet gerai, tačiau ar tai galioja renkantis profesiją?

- Labai džiaugiausi, kai mokyklose atsirado profiliavimas. O mokytojai dabar sako – kam spausti vaikus į schemas. Nežinau. Mano akimis, pasirinkimo galimybių stojant į universitetus ar kolegijas galėtų būti mažiau. Mažiau būtų įstojančių bet kur.

Abiturientas dabar jaučiasi kaip sportininkas, kuris važiuoja į Londono olimpines žaidynes, bet nežino, kokioje rungtyje varžysis.

Lietuvoje įprasta kita proporcija: abiturientų, besirenkančių universitetines studijas, daug daugiau negu einančių į kolegijas ar profesinio rengimo centrus. Ta proporcija ministerijos mėginama keisti, bet gana lėtai.

Atleiskit, bet kam būsimajam batsiuviui, turinčiam auksines rankas, paisyti mados stoti į universitetą? Neabsoliutinu, gink Dieve, bet gal jis bus laimingesnis be universiteto?

- Nemanyk stodamas, kad renkiesi vienintelę profesiją visam gyvenimui. Ji gali pasirodyti visai ne ta. Drįsk teigti, įrodinėti tėvams, kad gyvenimas vienu pasirinkimu nesibaigia. Nepatinka – išvažiuok, savanoriauk, patirk, ieškok ir būtinai rasi.

Štai jaunas žmogus norėjo būti kunigu, pasimokė porą metų seminarijoje, o tada nusprendė pagyventi medžiagos pasaulyje – sąžiningai tikrinti savo pašaukimą: dirbo padavėju restorane, mokytojavo, grįžo į seminariją ir tapo puikiu kunigu. Yra šimtai pasirinkimo modelių ir šimtai vietų, kurias tu gali rinktis.

Aukštoji yra vienas iš kelių. Aš profesiją ir gyvenimo būdą keičiau vieną kartą, iš filologijos į politiką. Sutikau daug žmonių, būta gražių sėkmių ir dar didesnių nesėkmių, ir galiu pasakyti – neduok Dieve, kai valstybę valdo neskaitantys knygų ar kai vaikų teisių tarnyboj dirba žmogus, kuriam tik plytas nešioti.

- Ne vien atlyginimas žmogų daro laimingą. Poetas, rašantis eiles, ar bohemos liūtas dailininkas jaučiasi gerai ir dėl kitko. Bet rimtai kalbant, iš tikro žmonių orumą mūsų valstybėje riboja daugybė dalykų.

Mūsų ūkio lygis Europoje nėra joks stebuklas, mūsų medžiaginio gyvenimo viltys didelės, mūsų mintis dar ne vienus metus lems ilgos okupacijos palikimas – kaip kaltė be kaltės, kaip žmogaus nerealizavimo sąlyga.

O kiek iliuzijų pridaliję politikai: balsuok už mane ir nuo poryt – 6 tūkst. atlyginimas. Šešiolika metų esu politikoje ir gerai žinau – kai tik tu mėgini žmonėms patikti duodamas, nors puikiai žinai, kad valstybė to negali, valstybei pakabinama finansinė girnapusė, o iš tiesų – ji pakabinama tiems patiems žmonėms.

Nežinau, ar norėčiau būti Blinkevičiūtė, pensininkų ministre vadinta, kuri dalijo, kuri „mylėjo“ nepaisydama krizės. Neįmanomi pažadai – mėnulio pardavinėjimas.

Kas neranda savęs savo valstybėje, išvažiuoja kitur. Tie, ką su gimtąja žeme sieja nevienadienės vertybės, gyvena čia ir iš tų atlyginimų, kuriuos gauna.

- Tiek laisvės gauti, imti, tobulėti ir kartu bet ką daryti Lietuvoje tikrai nėra buvę. Dėl to reikia džiaugtis. Nors, mano matymu, ta laisvė ir ypač greitas gyvenimo tempas mažoms ir lėtesnį gyvenimą gyvenusioms tautoms yra ne vien tik gėris.

Kai kalbama, kad emigruoja daug, tai ar ne tokios laisvės žmonės norėjo? Ar nesiekė mėgautis pasaulio medžiagine gerove, skraidyti pasaulio kultūros erdvėse? Tokią laisvę kūrėme. Žmogus važiuoja užsidirbti, tekėti, gyventi. Ir nieko nepadarysi.

Skaitome 1897 m. surašymo statistiką: iš Kauno ir Vilniaus gubernijų gyventojų į Vakarus išvažiuodavę 10 kartų daugiau negu iš visos kitos Rusijos imperijos teritorijos. Trečiajame dešimtmetyje lietuviai kūrėsi brazilijose ir amerikose.

Lietuviai yra anaiptol ne vien valstietiškai atsargūs, bet kartu ir judrūs, nebijantys pasaulio ir jo iššūkių, randantys savo vietą pačiose egzotiškiausiose kultūrose.

- Kodėl mes visi taip karštai lenktyniaujame – greičiau, aukščiau, tvirčiau, tarsi tebelaikytume PDG normas ar norėtume aplenkti Ameriką?

- Pasaulis panašėja į tikrą globalizacijos konvejerį – nespėsi, būsi nustumtas, išmestas lauk. Pasaulis greitas, skubantis, dalijantis televizinę laimę, ir mes visa galva puolame į tą televizinę laimę manydami, kad ji – laimės ir gerovės šaltinis. Bet juk visiška iliuzija, kad žmogus, lipdamas ant sprando kitam, daugiau užsidirbs savo gerovei.

Nepaisydami to kovojam visi, lekiam vienas prieš kitą, daužomės kaktomis, lenktyniaujam. Valstybės viena su kita, žmonės vieni su kitu, verslai, partijos.

Štai įstojome į Europos Sąjungą, gerbiu ir zvonkės, ir butkės pasirinkimą susitrumpinti pavardes, nenori savo socialinio statuso rodyti – nerodyk. Bet kai šitai liepiama daryti seniausiai indoeuropiečių kalbai vien dėl centrelio rekomendacijų, kokios ES biurokratinės institucijos nurodymu, atseit jūsų kalbos priesagos pažeidžia žmonių teises, bičiuliai, tai visiška nesąmonė. XIX a. vidury intelektualai iš Vakarų Europos vyko į Lietuvą išgirsti, kaip kalbėję jų protėviai, o šiandien iš ten eina nurodymai to unikalumo atsisakyti.

Man plastikinė globalizacija su biurokratiniais paliepimais tvarkyti savo kultūrą neatrodo jokia laimė. Man svarbu moraliniai tabu, vertybiniai barjerai, daug lemia tėvų kaimo taisyklės, žinojimas, kad be darbo nieko neturėsi. Protėvių laikais nusigludinę gildijų, cechų ritualai man yra didesnė vertybė negu kokio radžio laimėtas televizinis konkursas, kurio svarbiausia žinia: visas pasaulis po tavo kojomis gali būti visai be pastangų, be darbo, be kantrybės, svarbiausia – kūnas, fizinis žavesys ir puikus prodiuseris.

- Lietuvos televizijos laida „Moki žodį – žinai kelią“, kurią vedėt, anuomet buvo populiari, nors lietuvių kalba, atrodo, ką nuobodesnio galima pasiūlyti žiūrovui. Kur slypi laidos sėkmė?

- Kad žinočiau... Dėsčiau universitete ir man atrodė, kad kalbėti apie kalbos reikalus, diegti jos normas viešumoje galima gyviau ir pagauliau. Kalbos kultūra ir bendrinės kalbos idealas juk yra kultūrinė pastanga, o visai ne baigtinis klaidų ar rekomendacijų sąrašas: svarbu, ar tu stengiesi kalbėti geriau. Tai kaip lubos: ne visi pašokę pasieks, bet pašokti aukščiau ir stengtis privaloma.

Viktoriną rengė stebuklingas redaktorius Albinas Masaitis, režisierė Vitalija Steponavičiūtė, o mane pakvietė jos vesti. Taip visi trys ir sukomės ketverius gražius metus. Man iki šiol gera prisiminti lūžtančias miestų sales ir galimybę žmonėms, mokytojams ar bibliotekininkams, nuoširdžiai gyvenantiems lietuvių kalboje ir lietuvių kultūroje, įteikti rėmėjų prizų ar padovanoti kelionę į Izraelį, Paryžių ar Prahą.

- Neplanavau jokio politinio gyvenimo. 1991 m. apsigyniau daktaro disertaciją, rašinėjau šį tą, dėstytojavau, visai sekėsi, rengiau knygą, sėdinėjau bibliotekose, stažuotėse. Ir čia į tavo bendrabutį pasibeldžia Saulius Šaltenis, labiau iš knygų negu iš Seimo, nubraukia džiūstančias dukters palutes ir sako: „Reikia eiti į frontą“...

Pradėjau dirbti Tėvynės Sąjungos spaudos tarnyboje, tada rinkimai, ir vienas gyvenimo etapas baigėsi.

Prisimenu save 1996 m. Naiviu žvilgsniu į viską žvelgi, kartu ateina nauji politikai, didelės viltys, rodos, kaip jau suksim tą sunkų valstybės smagratį. Skaitai viską, kur griebsi, ten žinių stoka, nemiegi, nerviniesi ir suvoki, kad nėra čia taip viskas paprasta, ypač ta dirbtinai kuriama konfrontacinė aplinka.

Labai linksmai žiūriu į savo pradžią politikoje.

Esu sakęs: karvę rodyk per televiziją kas mėnesį ir, žiūrėk, žmonės pradės sakyti: „Kokia nebloga karvė“.

Tada laimėjau rinkimus Šakiuose prieš kairiųjų žemdirbių lyderį Virmantą Velikonį.