„Siekiama, kad Lietuvos visuomenė būtų susiskaldžiusi, nusivylusi, daug žmonių emigravę, valdžia silpna, kariuomenė silpna. Taip ruošiama dirva. Kai valstybėje sukuriama tokia atmosfera, tai priešiškai nusiteikusios jėgos gali įgyvendinti bet kokius tikslus“, - apie priešiškos išorinės įtakos tikslus Lietuvos informacinėje erdvėje pasakojo Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) dirbantis analitikas.
Portalo lrytas.lt kalbinti pareigūnai pripažįsta: informacinis karas yra intensyvus kaip niekad, o informacinės atakos - vis išradingesnės. Kaip šį reiškinį pastebėti, atpažinti ir netapti šio karo auka?
Manipuliuoja mintimis ir jausmais
Informacinis karas – tai kova, kurioje vietoje ginklų naudojama informacija. Taip svetimoje valstybėje siekiama politinių ar ekonominių tikslų. Kovojama dėl žmonių protų. Pasitelkus pažangias informacines technologijas siekiama manipuliuoti mintimis ir jausmais.
Kariaujančios pusės stengiasi daryti įtaką kitos valstybės piliečiams, jų savimonei. Bandoma viešąją erdvę užpildyti informacija, kuri sujauktų pamatines visuomenės vertybes. Siekiama užvaldyti informacines ir komunikacijos technologijas.
Taip paruošus dirvą siekiama priversti politikus priimti priešiškai valstybei palankius sprendimus. Auka tapusi šalis praranda imunitetą, nėra pajėgi apsiginti. Kitaip tariant, tokia valstybė tampa zombiu – yra valdoma ir kontroliuojama. Agresorius gali tuo ir pasitenkinti. Arba pakirstą šalį gali užimti jėga.
„Karas yra politikos pratęsimas. Pavyzdžiui, dvi valstybės nesusitaria dėl teritorijos. Pradžioje jos bando tą problemą išspręsti politiškai, derasi diplomatai. Bet jeigu susitarti nepavyksta, problema sprendžiama pasitelkus kariuomenę, - apie informacinį karą pasakojo Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas, daktaras Mantas Martišius. - Dabar pasaulyje tarptautinius santykius reglamentuoja teisės aktai, tarpvalstybiniai susitarimai, todėl kariuomenės naudojamos tik išskirtiniais atvejais. Dabar valstybės kariauja informacinį karą. Pavyzdžiui, viena iš kariaujančių pusių gali pamėginti pakeisti tos teritorijos gyventojų nuomonę. Įtikinti žmones, kad gyventi toje valstybėje jiems būtų geriau. Tada piliečiai gali padaryti spaudimą savo valdžiai arba surengti referendumą ir prisijungti prie kitos valstybės“.
M. Martišius yra parašęs knygą „(Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą“.
Toks karas yra gerokai pigesnis nei įprastas. Be to, neatima gyvybių.
Problemas išpučia, laimėjimus menkina
Pastaruoju metu Lietuvoje pastebimas priešiškos informacinės įtakos sustiprėjimas. Mūsų šalis bombarduojama negatyvia, lietuvių identitetą silpninančia informacija. Specialistai iš saugumo tarnybų ir mokslininkai šį procesą sieja su Rusija.
„Sunku išmatuoti, kokią įtaką ji daro Lietuvai. Tačiau reikia pripažinti, kad tam tikrais aspektais yra laužiamas pasitikėjimas savo valstybe, savimi, menkinami laimėjimai, išpučiamos problemos“, - pastebėjo Lietuvos viešąją erdvę analizuojantis M. Martišius.
Anot daktaro, informacinis karas mūsų šalyje yra vykdomas remiantis tam tikra logika – siekiama pabrėžti problemas ir malti į miltus laimėjimus.
„Bandoma sumenkinti Lietuvos pergales ir kuo labiau išpūsti problemas. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Žalgirio mūšyje lietuvių beveik nebuvo. Tai yra netiesa - beveik pusė kariuomenės sudarė lietuviai. Tačiau tokia istorijos interpretacija sklando viešojoje erdvėje.
Jeigu Lietuvai kas nors nepasisekė, tai bandoma kuo smarkiau išpūsti. Šitaip formuojama tokia atmosfera, kai žmogus nepasitiki savimi ir netiki kitais. Susidaro įspūdis, kad lietuviai yra nevykėlių tauta. Ir tai kartojama nuolat. Informacinis srautas yra labai didelis. Jo įtaka taip pat“, - aiškino M. Martišius.
„Jeigu Lietuvą lygintume su kitomis valstybėmis, tai bet kokiu aspektu mūsų šalis nebūtų pati prasčiausia. Nebūtų net viena iš prasčiausių. Tačiau savo valstybę mes vertiname labai labai neigiamai. Galime drąsiai teigti, kad tas vertinimų neadekvatumas yra dirbtinas. Jis yra išpūstas ir suformuotas kitos valstybės.
Kitas taikinys yra valdžia. Siekiama kartu pakirsti pasitikėjimą valstybe, politikais, per tariamą viešąją nuomonę daryti įtaką jų sprendimams.
Ilgalaikėje perspektyvoje siekiama pakeisti lietuvių identitetą. Visos tos priemonės turi pakirsti lietuvių pasididžiavimą savo kultūra, istorija. Dar Josifas Stalinas sakė, kad norint sunaikinti valstybę, pirma reikia sugriauti jos gyventojų pasididžiavimą savo tautos praeitimi“, - pasakojo vienas iš KAM analitikų.
Kariauja muzikantai, istorikai, politikai
Viena iš paprasčiausių ir pigiausių priemonių, kuriomis Rusija siekia daryti įtaką viešajai nuomonei Lietuvoje, - komentarai po straipsniais internete. Viešųjų ryšių agentūros arba samdytų rašytojų grupės sistemingai komentuoja straipsnius. Jų tikslas visuomet tas pats – pateikti kuo daugiau neigiamos informacijos ir vertinimų apie Lietuvą.
„Nėra paslaptis, kad daug skaitytojų peržiūri komentarus po straipsniais. Kokia nuomonė jiems susidaro? Visų pirma, kad lietuviai yra priešiškai nusistatę savo pačių valstybės ir tautos atžvilgiu. O antra, kad jų tautiečiai yra neraštingi ir kvailiai. Toks yra profesionalių komentatorių tikslas - sukurti regimybę, kad niekas neremia Lietuvos ir iš čia reikia emigruoti. Visuomenėje kuriama negatyvi nihilizmo atmosfera“, - įvertino KAM specialistas.
Kuriami net internetiniai portalai, kuriuose pateikiama propagandinė informacija apie Rusiją, komunizmą, kritikuojama Lietuva, jos kultūra, šalies istorija.
Taip pat Lietuvoje transliuojami Rusijos televizijos kanalai, veikia rusiškos radijo stotys. Taip siekiama, kad viešojoje erdvėje būtų nuolat girdima rusų kalba.
Dar vienas ginklas šiame kare - organizuojami Rusijos muzikos atlikėjų koncertai. Tokiu būdu stengiamasi išlaikyti Lietuvą Rusijos kultūrinėje erdvėje. Ši priemonė yra labai svarbi kalbant apie Vakarų valstybių požiūrį į Lietuvą - jeigu šalyje populiari rusiška kultūra, tai reiškia, Lietuva nėra labai nutolusi nuo Rusijos kultūrinės erdvės. Tad galima prieiti išvadą, kad Lietuva nelabai skiriasi nuo Rusijos.
Panašus įspūdis susidaro ir užsukus į Lietuvos parduotuves – lentynose vis dar galima rasti maisto produktų, kuriuos „puošia“ sovietiniai simboliai.
Informacinio karo ginklu tampa net mokslininkai ir knygos. Dažniausiai tokiuose veikaluose kritikuojama Lietuvos istorija ir pergalės. Nors tokie leidiniai nėra populiarūs, tačiau jie pasitarnauja kitokiems tikslams – vėliau Kremliui parankūs istorikai cituoja tas knygas kritikuodami ar pašiepdami Lietuvą. „Negalime teigti, kad visi tokių knygų autoriai yra nupirkti. Dalis jų galbūt mėgina perdėtai kritiškai žvelgti į Lietuvos istoriją. Tačiau kai kurie mokslininkai skelbia išskirtinai tik negatyvią ir lietuvių tautą menkinančią informaciją. Tokie autoriai vengia bet kokio pozityvaus požiūrio. O tai kelia įtarimų“,- apie situaciją pasakojo KAM specialistas.
Informacinio karo ginklais paverčiami ir politikai. Vieni jų tampa sėkmingi, jų vedamos politinės jėgos net prasimuša į Lietuvos parlamentą. Kiti politiniai veikėjai, specialistų vadinami „triukšmadarių kasta“, net nesiekia tapti įtakingi – jų tikslas yra nuolat kelti sumaištį viešojoje erdvėje.
Lietuvos ginklas – viešumas ir švietimas
Anot specialistų, nors šiam karui Rusija telkia dideles pajėgas ir skiria daug lėšų, tačiau Lietuva gali sutrukdyti pasiekti tikslų. „Visiškai užtildyti priešininko nepavyks. Bet galima padaryti taip, kad propaganda būtų neefektyvi“, - pabrėžė KAM specialistas.
Pagrindinė priemonė, kaip apsiginti informaciniame kare – analizuoti, pastebėti ir paviešinti priešiškos valstybės veiksmus. Kai apie naudojamas psichologines priemones prabylama garsiai, jos netenka galios. „Gyventojai turi būti informuojami ir šviečiami apie tai, kad juos bando paveikti priešiškos valstybės. Lietuvos žmonės turi išmokti kritiškai vertinti informaciją. Ypač tą, kuria viešai kritikuojami Lietuvos laimėjimai, istorija, kultūra ir kitos vertybės“, - paaiškino ministerijos atstovas.
Specialistai teigia, kad ir žurnalistai turėtų būti atsakingesni. Ypač rašydami valstybei labai svarbiomis temomis - apie ekonomiką, energetiką, kariuomenę, istoriją.
„Kartais atrodo, kad viešojoje erdvėje girdimi tik pavieniai Lietuvai priešiški garsai. Tačiau kai įsigilini, supranti, kad čia groja suderintas orkestras. Sistemingai yra daromi negeri dalykai“, - perspėjo akademikas M. Martišius.
Tarnybą įvertino nepalankiai
Prieš keletą metų mano bičiulis karys grįžo iš misijos Afganistane. Tada jį labai nemaloniai nustebino sutikimas gimtinėje.
Karys pasakojo, kad tarnaudamas Goro provincijoje tikėjo, jog atlieka žygdarbį - gina savo šalį ir krikščioniškas vertybes. Sugrįžęs namo jis tikėjosi bent jau artimųjų pagarbos. Tačiau net ir patys artimiausi žmonės kario žygdarbį įvertino skeptiškai. Net neigiamai.
Mano bičiulis, kaip ir daugelis tarnaujančių Lietuvai, tapo informacinio karo auka.
Rusijos taikinyje – nuo ATR laikų
Panašių tikslų kariaujančios valstybės siekė nuo žilos senovės.
Vienas to pavyzdžių - kai XVII amžiuje Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdžia siekė sustiprini kariuomenę ir priimti valstybę stiprinančias reformas. Merdinti šalis buvo tapusi Rusijos, Austrijos, Prūsijos įtakos įkaite, todėl reformatoriai tikėjosi sustiprinti šalį ir sugrąžinti savarankiškumą.
Tačiau priešiškos valstybės kurstė diskusijas, kad tos reformos sugriaus esamą santvarką ir ATR žlugs. Prisidengus patriotiniais tikslais planuojamos reformos buvo sužlugdytos, nes tam pasipriešino paveikti piliečiai.
Kitas pavyzdys – kai sovietai ruošėsi aneksuoti mūsų šalį, jie subūrė Lietuvos menininkų ir visuomenininkų grupę, kad šie vyktų į Maskvą „pamatyti komunizmo“. Jiems buvo parodyti modernūs Rusijos fabrikai, keliamos ištaigingos puotos. Grįžę į Lietuvą menininkai puolė rašyti publikacijas apie tariamus Sovietų Sąjungos pasiekimus.
Dar iki šiol Lietuvoje skaudžiai jaučiamos kitos sovietų propagandos kampanijos pasekmės – buvo siekiama įrodyti, kad Lietuvos partizaninis judėjimas buvo kriminalinis. Sovietų agentai persirenginėjo partizanais, žudė ir plėšė civilius, todėl privertė suabejoti rezistenciniu judėjimu.
Pergudrauti Iraką padėjo ir CNN
Išvardintų pavyzdžių negalima vadinti informaciniu karu. Tada nebuvo patikimų informacijos perdavimo kanalų – tokių kaip internetas, televizija, radijo stotys.
Pirmą kartą informacinio karo sąvoka buvo panaudota 1991 metais, po Pirmojo Persijos įlankos karo. Tada buvo panaudojamas psichologinio karo ir moderniųjų technologijų derinys.
„Tuo metu per CNN televiziją buvo transliuojama informacinė kampanija, kuri turėjo suklaidinti priešus. Į atsargą pasitraukę aukšto rango JAV karininkai per televiziją pasakojo, kad amerikiečiai Irako kariuomenę puls iš jūros, nes tada galės efektyviai panaudoti karinį jūrų laivyną. Buvo pasakojama, kad amerikiečiai nepuls iš dykumos, nes tada Irako kariuomenė įgys pranašumą. Karininkai spėliojo, kad sąjungininkų kariuomenė negalės užpulti Irako pasibaigus ultimatumo laikui, nes nėra pasiruošusi (JAV ir sąjungininkai prieš užpuldami Iraką paskelbė ultimatumą – patraukti kariuomenę iš Kuveito. - Red.).
Kaip jau žinome, visa ši informacija buvo tik informacinio karo dalis. Amerikiečiai puolė tik iš dykumos pusės, puolė 12 valandų po to, kai pasibaigė ultimatumo laikas. Puldami amerikiečiai blokavo karinius Irako radarus, kad kariuomenė galėtų netrukdoma pulti. Taip pat buvo slopinamas radijo ryšys“, - pasakojo daktaras M. Martišius.
Po šio karinio konflikto tokia metodika buvo naudojama beveik visuose kituose karuose.
Amerikiečių patirtis buvo analizuojama mokslininkų veikaluose.