Įsivaizduoju, kaip vien nuo tokios minties nerimastingai pasišiaušė save iškiliais tituluojantys žmogeliai. Politikams verslas yra „kažkas“, iš kurio paimami pinigai. Tūlam save garbstančiam kultūrininkui ar vidutinių gabumų intelektualui verslas tėra žemo lygio godumo apraiška. Ir verslas turi žinoti savo vietą! Ir nesigviešti jau senai (nuo sovietmečio) nusistovėjusių klasinių pozicijų visuomenėje! O akiplėšoms telimpa visuomenės priešo „oligarcho“ etiketė!
Mūsų krašte įprasta kalbėti apie verslo įtaką politikams. Savo valstybėje pavainikio užkampyje likusiems lietuviams verslininkams nieko kito ir neliko. Tuo labiau neįprasta išgirsti apie verslo lyderystę Lietuvoje. Ką tai reiškia ir kuo remiasi tokios ambicijos? Ar tai reiškia, kad verslas išstums demokratiškai rinktus politikus ir įkurs oligarchų valstybę?
Pirmiausiai išsiaiškinkime, ką reiškia lyderystė valstybėje. Valstybė yra žmonių bendruomenė, kurios tikslas yra tvarus gerbūvis. Piliečiai didžiuojasi savo valstybe, nes ji visavertiškai išpildo prigimtinius žmogaus poreikius. (Mat žmogaus vertė skleidžiasi tik bendrystėje su jam savais žmonėmis.) Tad lyderis valstybėje turi kurti ir telkti piliečių gerovę. Taigi valstybininkas, arba piliečių lyderis, yra žmogus, kuris nuolat kuria bendrąjį piliečių gėrį. Jo veiksmų tikslas yra kiekvieno valstybės piliečio gerovė. Jis sugeba atliepti bendrus piliečių lūkesčius ir juos įgyvendinti.
Mums neįprasta, kad lyderiai aktyviai rūpintųsi savo piliečiais. Atrodo, kad mus nuolat mausto. Lengvai patikime tuo „lyderiu“, kuris sumaniausiai perka mūsų dėmesį galingų ir pinigingų pažadų valiuta. Taip, sovietmetis įnirtingai naikino žmogiškąjį orumą mumyse. Ir visgi sunkiai, tačiau kantrų darbą ir sąžiningą uždarbį po truputį išmokstame iškeisti į prigimtinio orumo valiutą. O įsisavintas vidinio žmogaus turtas įgalina mus ieškoti individą pranokstantį lobį – žmones apjungiantį gėrį.
Per daugiau nei 20 Nepriklausomybės metų matėme apgavikų, kad lengvai įtikėtume įvairiausio plauko pažadais. Tad kodėl Lietuvos pramonininkai, o ne koks „Lietuvos sąrašas“ garantuos man ir Lietuvos žmonėms gerovę? O kur dar pinigingų partijų politiškai „seksualus“ parsidavinėjimas? Ir kaip dabar eiliniam žmogeliui „neišsidurti“?
Taigi ką siūlo mums pramonininkai?
„Puikiai suprantame, kas dabar vyksta Europoje ir kas su tuo sunkumu susitvarko geriausiai. Kaip pavyzdį pateikiau Vokietiją. Ji turi stiprų ekonominį stuburą savo pramonėje ir tuo yra stipri“, - sakė ką tik išrinktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos lyderis.
Vokietija yra Europos lyderė ne todėl, kad ją valdo tvirta ir teisėsaugos remiama kanclerės ranka, ar kad po Reichstago skliautu protingai porina ir dideles ambicijas puoselėja intelektualūs politikai. Tiesiog šioje valstybėje yra daug darbščių ir tvarius dalykus kuriančių žmonių. Ir ne tik „Mercedes-Benz“ ar kitą „das Auto”, bet ir tvarius piliečių santykius.
Vokiečiams nėra neįprasta mintis apie jų verslo lyderystę. Tai yra tvarų produktą į kitas šalis eksportuojanti tauta. Žinia, Vokietijos gerovė remiasi vokiečių kūrybos rezultato pasaulyje pripažinimu. To rezultatas - ne tik finansinių įplaukų dydis ir tvarumas, bet ir pačios valstybės kaip tvarumo eksportuotojos krizės pasimetusiame pasaulyje pripažinimas. Trumpai tariant, Vokietijos visuomenės gerovė slypi kuriančiame darbštume, t. y. versle.
Didžiąją Lietuvos bendrojo vidaus produkto dalį irgi suneša kuriantis darbštumas - Lietuvos verslas. Verslas šioje valstybėje taip pat sukuria ir daugiausiai darbo vietų. O per kelis dešimtmečius jis sugebėjo Lietuvą paversti eksportuojančia valstybe. Tai ar verslo lyderystė nėra tiesiog dabarties faktas?
Naujasis LPK prezidentas pasakė iš esmės labai paprastą mintį: Lietuvoje lyderio vaidmens turi imtis brangiausias mūsų valstybės turtas - kuriantis ir darbštus žmogus. Toks žmogus visada buvo ir yra Lietuvos valstybės pagrindas. Taigi kuriantis ir darbštus žmogus privalo būti ne tik gerbiamas, bet deramai įgalinamas būti Lietuvos gerovės pagrindu. Taigi Lietuvos gėrio sklaidai privalo būti sutelktos kuo palankiausios sąlygos. Tai reiškia, kad Lietuvos politikams atėjo laikas ne tik gerbti verslą, ne tik įsiklausyti į verslininkų patirtį, bet ir aktyviai bendradarbiauti kuriant ir, svarbiausiai, įgyvendinant valstybės plėtros strategijas.
Kuriantis ir darbštus Lietuvos žmogus siekia įsisavinti ir kurti savo valstybę. Visų mūsų labui.