Dabar po sunkios operacijos V. Deniušas ilsisi Nemuno ir Atmatos vandenų skalaujamoje Rusnės saloje, kuri įsirėžusi į Šilutės rajoną. Kol kas jis negali nei vairuoti automobilio, nei vaikščioti purslotomis pakrantėms. Todėl apie sudėtingą operaciją ir gyvenimą saloje pasakojo sėdėdamas krėsle savo namuose. „Šiandien jaučiuosi lyg po apendicito operacijos. Džiaugiuosi, kad galėjau tapti donoru. Noriu ir kitus paskatinti – neabejokite ir tapkite donorais“, - kalbėjo buvęs Rusnės seniūnas.
Nelaimė šeimą ištiko prieš trejus metus. Vyriausiajam V. Deniušo sūnui Igoriui sutriko inksto veikla. Radijo elektrikui reikėjo skubios operacijos.
Donore norėjo tapti sūnaus žmona, bet tyrimai parodė, kad yra tik 1 procento tikimybė, jog moters inkstas prigis.
Išeitį pasiūlė mylimas tėvas. Sūnus ilgai svarstė ir galiausiai sutiko, kad šis paaukotų savo inkstą.
„Mano kraujo grupė – A (II), o sūnaus – B (III). Nerimavau tik dėl vieno - kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis dėlto donoru tapti negalėsiu“, - pasakojo V. Deniušas.
Išbandymas visai šeimai
„Tarsi vakarinę užuolaidą užtraukiau, paslėpiau savo skausmą giliai širdyje ir tikėjau. Nuo pat pradžių tikėjau, kad šis sumanymas pavyks ir viskas bus gerai. Visa mūsų šeima tokia - neverkiame, neparodome savo silpnumo. Kad ir kaip sunku būtų, - kalbėjo V. Deniušo žmona Galina. - Po sėkmingos operacijos artimieji ir pažįstamieji tiek skambino, kad net telefonas įkaito. Visi sveikino su didele pergale.“
Iš Vilniuje esančios Santariškių klinikos į Rusnę sugrįžusios šeimos laukė malonus netikėtumas – prie buto durų buvo padėtas krepšys su gėlėmis ir dar garuojančiais pietumis. „Dėkojame Rusnės seniūnei Daliai Drobnienei už viską. Taip pat norime padėkoti visiems gydytojams, su kuriais teko susidurti siekiant šio ypatingo laimėjimo“, - emocingai kalbėjo donoro žmona.
Ši inksto transplantacija buvo tik trečioji Lietuvoje ir Baltijos šalyse, kai nesutapo ligonio ir donoro kraujo grupės.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose tėvą V. Deniušą ir recipientą Igorį operavo urologai Arūnas Želvys ir Česlovas Andreika.
Rankos neturi nuo gimimo
V. Deniušas pasakojo, kad vaikystėje žmonės dažnai sakydavo, jog jis gyvenime nieko nepasieks, nes gimė be rankos. Bet tikslus pavyko įgyvendinti. Daugiau nei keturis dešimtmečius pamaryje gyvenantis V. Deniušas ilgą laiką dirbo Rusnės salos seniūnu, rusų kalbos mokytoju, net šaškių ir šachmatų klubo pirmininku.
„Atvykau į Rusnės miestelį dirbti. Buvau rusų kalbos mokytojas. Su savo žmona susipažinome mokytojų bendrabutyje. Mūsų kambariai buvo vienas šalia kito. Taip ir suvedė mus pats likimas“, - pasakojo buvęs seniūnas.
Jo tėvai buvo lenkai. Pats gimė Baltarusijoje, bet nuo 13 metų augo Vilniuje pas sesę Heleną. Užaugo septyniese, tarp penkių seserų ir brolio. Seserys ir brolis jau iškeliavo Anapilin.
„Mano tėtis darbo nebijojo. Gal dėl to, kad pats užaugo dvylikos vaikų šeimoje. Tėvai ūkininkavo, vertėsi žemdirbyste, o tėtis dar buvo ir gabus batsiuvys. Pamenu, kaip jo pasiūtais batais avėjau eidamas į pirmąją klasę.
Mane be galo mylėjo senelis, mamos tėtis. Jis dažnai sakydavo mano seserims: „Na, mergytės, eikit dirbt, o mes einam kortom žaist“, - prisiminė V. Deniušas.
V. Deniušo žmona Galina, buvusi Rusnės pagrindinės mokyklos direktorė, dirbo fizikos mokytoja. Su vyru ji užaugino tris sūnus bei savo sesers vaikus - mergaitę ir berniuką. Šiandien jiedu jau turi ir šešis vaikaičius. Jauniausiam Danui - dar vos mėnuo.