Tai – teisėja, kuri jau nebegali teisti, nes pati žvelgia į akis teisminiam persekiojimui.
Ne vieno akyse – drąsi moteris, metusi pirštinę neregimam ir dar nesurastam, bet neva viską kontroliuojančiam iškrypėlių klanui. Už tai nubausta, bet kartu ir apdovanota.
Kas ta teisėjo mantija, palyginti su kankinės aureole, nutiesiančia kelius į rinkėjo širdį ir aukštus valdžios postus? Juk daugelis tautų myli skriaudžiamuosius, nekenčia prievartos aparato ir kiekviena proga jam mėgina keršyti. Ne išimtis – ir lietuviai.
Kas buvo R. Paksas iki tol, kol teatrališkai atsisakė pasirašyti abejotiną sutartį su „Williams”? Trinktelėjęs Vyriausybės durimis ir suvirpinęs tautiečių sielos stygas, politikos oro akrobatas sugrįžo jau kaip prezidentas. O kai sistema pradėjo gintis nuo įtartino svetimkūnio, tapo dar artimesnis tiems, kurie juo tikėjo iki pat galo.
Mat budelis yra anonimiškas, jo veidas už gobtuvo, o štai auka viską priima asmeniškai, jos tikra ar tariama drama drasko širdį. Kaip neužtarsi?
Kaip atrodė V. Uspaskicho politinės karjeros perspektyvos tą dieną, kai jis parskrido iš Maskvos ir atsidūrė prokurorų rankose? Geriausiu atveju – politinis lavonas, blogiausiu – nuteistasis už sunkius nusikaltimus.
Bet šios valstybės sistema – ne viduramžių budelis, ji suaižėjusi ir sutrikusi, todėl triukšmingas areštas čia dažniausiai padeda ne teisingumui, o viešiesiems ryšiams.
Tuomet politikui telieka užsisakyti ženklelį „Teistas už gerus darbus” ir išdidžiai segėti. Kad kiti žinotų – persekioti ir teisti negalima.
Žmonės to neįvertins, o per rinkimus, žiūrėk, kilstelės dar aukščiau.
Todėl ir kritusios teisėjos šlovintojai gali neabejoti: ji dar sugrįš teisti.