N. Venckienė smogė žodžiais

Ji pateikė prezidentei Daliai Grybauskaitei prašymą atleisti iš darbo.

Šis prašymas primena pačios D. Grybauskaitės metinius pranešimus – labiausiai pirmuosius, kuriuose iš paukščio skrydžio žvelgdama į Lietuvą šalies vadovė aštriai įvardydavo pagrindines šalies ydas.

N. Venckienė seniai neslėpė, jog planuoja dalyvauti Seimo rinkimuose ir vadovauti neseniai sukurtai „Drąsos kelio” partijai.

Tiesa, politinę veikėją, o ne teisėją pastaraisiais metais primenanti pagrindinė vadinamosios pedofilijos bylos herojė žūtbūtinai kovėsi dėl savo teisinės neliečiamybės, kurią siekė atimti prokurorai.

Kita vertus, N. Venckienė aiškino, jog „sistema” ir „klanas” nori, kad tą neliečiamybę ji turėtų kuo ilgiau ir būdama teisėja negalėtų dalyvauti Seimo rinkimuose.

Savo painias dėliones N. Venckienė sugriovė pati.

Antradienį Seimui nusprendus panaikinti jos teisinę neliečiamybę, vakar teisėja kreipėsi į prezidentę prašydama ją atleisti iš teisėjo pareigų nuo liepos 2 dienos.

Prašymas išdėstytas net keliuose puslapiuose ir, atrodo, buvo parašytas daug anksčiau, o ne per vieną naktį.

Be to, jis iš karto paskelbtas N. Venckienės asmeninėje interneto svetainėje.

Taigi teisėja greičiausiai rengėsi bet kokiam variantui ir buvo iš anksto pasiruošusi šiam žingsniui, kuris turėtų būti tik viena ilgos veiksmų grandinės dalių.

Kita vertus, tokiu būdu N. Venckienė, matyt, siekė pademonstruoti, kad būtent ji yra padėties šeimininkė ir pati lemia savo likimą.

Pakiliu stiliumi surašytas kreipimasis į prezidentę netgi gali sudaryti įspūdį, kad teisėja – ne vienintelė ir galbūt net ne pagrindinė jo autorė.

Čia mirgėte mirga žodžiai „krizė”, „moralė”, „klanai”, „korupcija”, „grėsmė”, „Tėvynė”.

Teisėja be jokių užuolankų savo kreipimąsi pradeda itin aukšta nata: „Šiuo metu Lietuva išgyvena didžiulę krizę. Ji ne tik ekonominė, bet ir moralinė.

Lietuvą sudrebinusi pedofilijos istorija buvo tarsi lakmuso popierėlis, atidengęs nesuvokiamai gilias mūsų politinio ir teisinio gyvenimo duobes. Daugelis žinojome, kad tokių duobių esama, bet kad jos tokio gylio, net neįsivaizdavome.”

N. Venckienė aiškina, kad šalies teisėsauga ir teismai tapo uždaromis struktūromis, tarnaujančiomis korumpuotiems politikams ir nusikaltėliams.

„Tokia situacija – klaiki šiandienio mūsų tautos gyvenimo deformacija, absoliutus pasityčiojimas iš visų tautos aukų per visas išsivadavimo kovas”, – dėstoma kreipimesi.

Kauno teisėja, žinoma, išdėsto ir savąją tiesą apie visą pedofilijos istoriją ir aiškina, kaip „klanas” siekė ją „nualinti” ir palaužti.

N. Venckienė taip pat pliekia visus politikus ir kolegas, kurie nestojo jos pusėn, tvirtindama, kad garsiojoje operacijoje, paimant iš jos brolio Drąsiaus Kedžio ir L. Stankūnaitės dukterį, buvo smurtaujama ne tik prieš ją, bet ir prieš vaiką.

„Tokia teisinė sistema, kuri ne siekia teisingumo, o puola gniuždyti jo ieškančio, yra morališkai ir teisiškai žlugusi bei nusikalstama ir privalu tai aiškiai įvardyti.

Tokios sistemos dalimi daugiau būti aš nenoriu.

Negaliu būti sistemos dalis, kuri netarnauja tiesai, žmogui ir Tėvynei”, – ne mažiau pakiliai nei pradėjusi baigia raštą N. Venckienė.

Po teisėjos prašymo D. Grybauskaitė dėl jos atleidimo kreipėsi patarimo į Teisėjų tarybą. Taip pasielgti prezidentė privalo pagal numatytą procedūrą.

O politikų, svarstančių tokį Garliavos gyventojos žingsnį, nuomonės dėl jos politinės ateities išsiskyrė.

Vieni teigia, kad teisėja gerai suplanavo savo karjerą ir jos šuolis rinkimuose gali būti didelis, o kiti skeptiškai vertina tiek N. Venckienės, tiek aplink ją besiburiančių veikėjų šansus didžiojoje politikoje.

Tiesa, visi sutaria, kad jeigu N. Venckienė kandidatuos vienmandatėje apygardoje Kauno rajone, ji greičiausiai pateks į Seimą.

„Toks N. Venckienės žingsnis tik formaliai baigė ilgą procesą, kuris prasidėjo nuo teismo sprendimo perduoti vaiką motinai L. Stankūnaitei. Šį procesą dar labiau skatino ir politikai, kurie ir laviravo, ir žaidė savo žaidimus.

Tad kitokio pasirinkimo N. Venckienei beveik ir nebuvo. Nebent susitaikyti su „pralaimėjimu”, tačiau akivaizdu, kad ji – ne toks žmogus.

Pats kreipimosi į prezidentę tekstas surašytas beveik be priekaištų. Kreipimasis iš tiesų gali priminti ne tik dabartinės prezidentės, bet ir, pavyzdžiui, V. Adamkaus metinius pranešimus.

Tačiau ar pagrįstos teisėjos didžiulės politinės ambicijos – dar neaišku. Taip pat neaišku, prie ko šlietųsi ji ir jos bendraminčiai patekę į Seimą. Greičiausiai prie dešiniųjų, nors įmanomi ir kiti variantai.”